Stepbrother

49 Dalis

-Paleisk Raise, arba šausiu,- išgirdau pažįstamą balsą.

Konoras paleido mano kaklą, staigiai apsisuko. Salėje susirinko didžiulė minia žmonių. Pačiame jos viduryje stovėjo šautuvą laikantis Darijus. Jis buvo nusitaikęs tiesiai į Konorą. Nė vieno kito žmogaus nebuvau iki šiol mačiusi. Visi jie turėjo po ginklą: kas grandinę, kas geležinį vamzdį, kas pistoletą. Aš, kaip paskutinė kvailė šioje Žemėje, neturėjau nieko, išskyrus savo rankas.

-Paleisk Raise!- piktai sušuko Darijus, sukandęs žandikaulį. Jo skruostikauliai buvo kaip niekad ryškūs, akys dar tamsesnės.

Konoras nusijuokė.

-Arba kas?

-Šitas ne žaislinis,- tarė Darijus ir pamojavo šautuvu.

Atsisukau į Zayn, kuris sėdėjo sunkiai laikydamas galvą. Šiuo atveju jis buvo bejėgis... Man buvo labai gaila žiūrėti į jo liūdnas ir susirūpinusias akis. Mano skruostu nusirideno ašara.

-Rizikuosi sėsti dėl šitos kalės?- vėl nusijuokė Konoras, vis dar laikydamas mane už kaklo. Tiesa, dabar ranką jis šiek tiek atleido ir aš pagaliau vėl galėjau kvėpuoti.

Darijus staigiai iškėlė ranką į viršų ir šovė į lubas. Mano ausis pasiekė skardus garsas, kuris privertė mane pašokti iš netikėtumo. Konoras taip pat šiek tiek krūptelėjo. Baltas tinko gabalas nuo lubų nukrito ant grindų. Rimtu, nė kiek nepasikeitusiu veidu, Darijus vis dar žiūrėjo į Konorą, nenuleisdamas akių. Jo lūpų kamputis šiek tiek pakilo, kai pamatė Konoro reakciją. Karterio salėje nebebuvo. Bailys...

-Rizikuosiu!- tvirtai tarė jis ir iš pradėjo eiti mūsų su Konoru link. Vaikinai už Darijaus nugaros taip pat po truputį ėjo prie mūsų. Kuo arčiau jie ėjo, tuo daugiau jų buvo. Neįsivaizdavau iš kur Darijus ištraukė tiek daug žmonių...

Konoras išsitraukė ginklą ir priglaudė man prie smilkinio.

Darijus rankomis parodė ženklą sustoti.

-Juk nenori manęs nužudyti, Konorai,- tyliai tariau.

-Aš negaliu tavęs žudyti,- sušnabždėjo jis man į ausį,- bet galiu sužeisti tave. Ir ne tik.

Visai kaip ir sakė Zayn. Merginų niekas nežudo, tačiau su jomis yra daromi kiti dalykai, kurių Zayn man taip ir nepasakė.

-Paleisk ją, Konorai!- sušuko Darijus,- Ko tu nori iš mūsų?

-Aš noriu Raise. Atiduokit man ją ir viskas bus baigta.

Darijus šiek tiek pagalvojo, pasuko galvą į Zayn, tada atsisuko į mane.

-Gerai. Bet tada turėsi paleisti Zayn ir visą tai pamiršime.

-Sutinku,- Konoras nuleido šautuvą ir įsikišo ginklą sau už kelnių diržo.

Visiškai sumišau.

-Darijau..,- tyliai pasakiau. Mano skruostais ridenosi ašaros.

Zayn akys išsipūtė, jis bandė išsivaduoti iš virvių, bet jam nepavyko. Kažką rėkė, tačiau aš nieko nesupratau.

-Zayn!- sušukau pro ašaras.

Nejaugi Darijus atidavė mane?.. Nejaugi „nevažiuok čia" buvo paskutiniai Zayn ištarti žodžiai man?..

Tą akimirką maniau, kad galiu nužudyti Darijų. Nesvarbu, kad jis priklausė Zayn gaujai ir kad jie buvo geri draugai. Tą akimirką nekenčiau jo.

Konoras smarkiai suėmė mane už riešo ir išsitempė pro duris. Paskutinį kartą pamačiau Zayn tamsiai rudas, spindinčias akis. Atrodė, kad aplinkui daugiau nieko nebuvo. Jis buvo mano gyvenimas ir jį ką tik iš manęs atėmė...

-Zayn!- paskutinį kartą sušukau.

Darijus mane atidavė...

------------------------------------------------------------------------------

Paskyriau šią dalį Augustei xAppleHarry, nes tik ką tik užėjusi į jos profilį supratau, kad ją pažįstų ir, kad ji man labai padėjo rašyti Stepbrother, kai buvo sunku. Labai jai už tai norėčiau padėkoti. Ačiū, kad skaitai mano istorijas:) Taip pat dėkoju visiems, kas man padėjo rašyti ar bent jau davė minčių. Ačiū tiems, kas mane palaiko ir laaaabai ačiū, kad skaitot;) Myliu jus:)*