Stepbrother

23 Dalis

Tą akimirką visos mano galūnės apšalo. Negalėjau pajudėti. Nežinojau dėl ko labiau nerimauju: ar dėl tokios nejaukios, kvailos situacijos, ar dėl to, kad man reikės pabučiuoti Zayn, ar, kad galiu jį užkrėsti. Vis tiek, nemaniau, kad tai gera mintis, nes tikrai neketinau bučiuotis su tuo asilu. Nė už ką

Net nespėjau sureaguoti kaip Zayn prilietė savo lūpas prie manųjų. Jos buvo tokios minkštos, tokios malonios, kad negalėjau atsitraukti. Na, galbūt tai nebuvo taip blogai kaip maniau. Jis šiek tiek suirzo, nes neatsakiau į jo bučinį, buvau šokiruota. Nežinojau ką daryti tuo metu. Zayn savo tvirtomis rankomis apglėbė mane per liemenį ir aš jam atsakiau į bučinį. Norėjau to. Norėjau, kad Zayn mane bučiuotų. Kad ir kaip tai būtų keista, norėjau Zayn. Mes ritmingai judinome savo lūpas ir tai tapo tobula akimirka. Tokia tobula, kokios aš net nesitikėjau. Nesvarbu, kad Zayn mano brolis ir, kad Sky mus stebi aš įvėliau savo ranką į jo plaukus, o jis užsikėlė mano kojas sau ant liemens ir rankomis suėmė mano užpakalį. Girdėjau stiprų durų trenksmą ir kukčiojimą, kuris palaipsniui tolo nuo mūsų. Ji išėjo ir mes su Zayn likome dviese, tačiau likę tik dviese, nesustojome. Stebėjausi koks Zayn stiprus, nes tokį ilgą laiką išlaikė mane tik savo dvejomis rankomis. Zayn buvo pasakiškas. Tada supratau kodėl merginos tiesiog lipte limpa prie jo. O paskui jis visas jas meta. Nors mes nedraugavome, tiesą sakant, beveik net normaliai nebendravome, bijojau, kad jis mane paliks. Nenorėjau, kad Zayn pasielgtų su manimi taip kaip su Sky. Nors mes ir nebuvome pora, tačiau nenorėjau skirtis su juo. Atsitraukiau nuo jo ir pažvelgiau į žemę.

Ką, po velnių, mes darome? Taip negalima...

Zayn žiūrėjo į mane pasimetęs.

-Atleisk... Tai neturėjo įvykti..,- pasakiau ir jis iš lėto nuleido mane ant žemės,- atsiprašau,- tyliai pridėjau ir nuėjau atgal į savo kambarį.

Pirštais priliečiau savo lūpas prisimindama tą nuostabią akimirką. Keikiau save, bandžiau įtikinti, kad tai negerai, kad taip neturėjo įvykti, tačiau... Aš to norėjau... Tai buvo per daug sunku...

*Rytas

Išlipau iš lovos, apsirengiau, išsiprausiau ir nuėjau į virtuvę pavalgyti. Ant šaldytuvo puikavosi lapelis su užrašu didelėmis spausdintinėmis raidėmis:

„Zayn, prižiūrėk Raise! Raise, klausyk Zayn!!!

Myliu, tėtis."

Ir jo parašas. Tai buvo gan keistoka. Po kiekvienu rašteliu jis palikdavo savo vardą, pavardę ir parašą. Tikriausiai taip jau buvo įpratęs darbe. Pasiilgau tėčio...

Pasidariau arbatos, susitepiau sumuštinį ir valgydama masčiau apie viską, bet tada mano mintis pertraukė į virtuvę užėjęs Zayn.

-Kažkur susiruošei?- paklausė jis.

-Į mokyklą.

-Tu dar sergi.

-Aš jaučiuosi gerai.

-Tu liksi namie. Tau dar reikia pailsėti.

-Zayn, aš pati galiu nuspręsti kada galiu eiti į mokyklą, o kada ne.

-Kaip nori, bet tada aš tave nuvešiu.

-Gerai,- tyliai pasakiau ir toliau valgiau, tačiau vėl susimasčiau kai prisiminiau vakarykštį įvykį su Sky. Ir Zayn.

-Tai... Dabar mums reikės apsimetinėti pora?- atsargiai paklausiau.

-Kodėl?

-Na, vakar tu pasakei Sky,- nebaigiau ir Zayn mane pertraukė.

-Manai, kad ji visiems papasakos kaip ji išdavė savo draugę ir kaip mes ją pažeminom?

-Ji gali visą tai perkurti ir paskleisti gandus. Kartais merginos taip daro...