Stepbrother

28 Dalis

-Mūsų daina... Gal nori pašokti?- jis pasakė su žaisminga šypsena veide ir apsikabino mane per liemenį.

Bandžiau nuimti jo ranką, bet tada jis prispaudė mane prie savęs taip stipriai, kad niekur negalėjau ištrūkti.

-Šį kartą nepabėgsi, Raise,- jis mirktelėjo man.

-Atsikabink,- piktai pasakiau pro sukąstus dantis.

Konoras pasilenkė prie manęs ir alsavo tiesiai man į lūpas.

-Dabar nieko nebepadarysi,- tarė Konoras ir dar stipriau mane prisitraukė prie savęs.

-Atstok!- jau šiek tiek drebančiu, bet vis dar šaltu balsu tariau.

-Na jau ne,- šyptelėjo, - Anąsyk pajėgei pabėgt, tačiau šįsyk tavęs niekas negirdės per trankią muziką,- piktai pasakė.

„Zayn, kur tu kai tavęs reikia?"- pagalvojau ir išriedėjo ašara išdavikė.

„Viskas, Raise, nieko nebepadarysi. Nebepabėgsi."- Galvojau.

Jis pradėjo su manimi eiti link išėjimo.

-Ne! Prašau nedaryk to,-sukukčiojau.

-Ne, Raise, šį sykį tu būsi mano,-nusišypsojo pergalinga šypsena ir toliau ėjo prie išėjimo, niekas į mus nekreipė dėmesio, tik šoko ir gėrė.

Aš bandžiau jį trankyti, bandžiau išsilaisvinti, bet viskas veltui. Juk jis už mane dvigubai, o gal net trigubai, stipresnis. Konoras laikė mano rankas, todėl tai dar labiau trukdė man ištrūkti. Tada prisiminiau apie savo kojas. Jos laisvos! Užsimojau ir spyriau jam i tarpkojį. Jis nepaleido savo rankas nuo manęs ir susiėmė už tarpkojo. Aš pradėjau bėgti ir ieškoti Zayn. Niekur jo neradau. Priėjau prie laiptų ir paskubomis pradėjau jais lipti, tačiau Konoras mane pagavo ir pradėjo mane tempti link kažkokių durų. Trenkiau jam į krūtinę, bet tai nepadėjo. Pravėręs jas jis mane pastūmė ir po savimi pajutau lovą. Vaikinas priėjęs prie manęs nuplėšė mano marškinėlius ir prispaudęs prie lovos, atsisėdo ant liemens, kad nepabėgčiau. Staiga į kambarį įvirto kažkoks žmogus. Meldžiausi, kad jis mane išgelbėtų. Konoras atsigręžė.

-Štai kur ji,- išgirdau iš kažkur pažįstamą balsą.

Viešpatie, kas vyksta?

Spėjau pamatyti tą vyruką, kuris atėjo į kambarį. Atpažinau jį. Tai buvo vienas iš Zayn draugų. Mačiau jį tądien bare. Ant žando jis turėjo ryškų pjautinį randą. To turbūt neįmanoma pamiršti.

Konoras paėmė languotą juodai baltą skarelę ir užrišo ją man ant akių.

-Paleisk mane!- meldžiau pro ašaras.

-Na jau ne, mažyle. Praeitą kartą tu pabėgai ir aš nespėjau tavimi pasidžiaugti,- jis sušnabždėjo man į ausį.

Visa drebėjau. Dabar man galas...

-Zayn!- pradėjau šaukti,- gelbėk! Padėk, Zayn!

-Tavo vaikinas tau nepadės,- jis grubiai sušnypštė ir uždengė mano burną savo delnu.

Bandžiau rėkti ir kviesti Zayn, tačiau man nepavyko. Girdėjosi tik neaiškus triukšmas.

Buvau visiškai palūžus.

Ir kodėl aš tą kartą turėjau sėsti į jo automobilį? Turėjau paklausyti Zayn. Jis draudė man likti su juo.

-Raise!- išgirdau Zayn šauksmą už durų.

Suinkščiau.

-Tylėk, kale,- įsakė vaikinas su randu.

-Aš pirmas, tu paskui,- pasakė Konoras kitam vaikinui.