Stepbrother

48 Dalis

Apie skambutį iš Karterio pranešiau Darijui. Jis liepė man likti namie ir niekur neiti, tačiau keli jo žodžiai manęs nesustabdė. Aš turėjau kažką daryti. Turėjau gelbėti Zayn. Prašiau tėčio pinigų, tačiau jis jų man nedavė, tik apšaukė dėl to, kad esą trenkiau Rutai. Aš jai netrenkiau. Ta šlykštynė pripasakojo tėčiui visai nebūtų dalykų. Praleido tai, kad ji žemino mane kiekviena savo buvimo mano kambaryje sekundę ir kad JI trenkė man, o ne AŠ jai...

Iš tikrųjų, net negalvojau apie tai, kad eidama į senąją geležinkelio stotį ir besinešdama didžiulį lagaminą, rizikuoju savo gyvybe. Man tai net nebuvo svarbu. Neturėjau nieko, dėl ko galėčiau likti šiame pasaulyje. Man liko tik Zayn, o dėl jo aš buvau pasiruošusi padaryti bet ką. Sulig kiekvienu žingsniu mano širdies ritmas vis tankėjo ir tankėjo. Akimirką net pamaniau, kad ji tuo iššoks man pro burną. Priešais mane buvo senas pastatas, aplinkui visiškai nebuvo žmonių. Prie paradinių durų stovėjo baltas automobilis. Tas pats Konoro BMW x6. Kelis kartus giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Lėtai perkėliau vieną koją po kitos. Žinojau, kad yra devyniasdešimt procentų galimybė, kad visa tai nesibaigs gerai.

Laikrodis jau rodė 18.00. Užėjau pro išlaužtas stoties duris. Pastatas buvo tuščias.

-Ar kas nors čia yra?- paklausiau drebančiu balsu, kuris nuskambėjo per visą pastatą.

Lėtais žingsniais klaidžiojau po pastatą, kol galiausiai atsidūriau didžiojoje laukimo salėje. Per vidurį patalpos stovėjo kėdė, prie kurios virvėmis buvo pririštas, galvą nukabinęs Zayn. Jo burna buvo užklijuota lipnia juosta. Dar niekada nemačiau jo tokio išsekusio ir silpno.

-Zayn,- pasakiau aš iš išgąsčio.

Zayn staigiai pakėlė galvą. Mano akys susitiko su jo spindinčiomis rudomis akimis. Jis tik papurtė galvą. Aš dar kartą giliai įkvėpiau oro.

-O štai ir mūsų mergaitė,- prisistatė Karteris,- jau manėme, kad neateisi..,- kreivai nusišypsojo jis.

Staiga iš kitos patalpos pro duris įžengė Konoras. Jo praskeltas antakis dar vis nebuvo visiškai užgijęs. Arba tai buvo nauja žaizda. Kitų sumušimų ant jo veido nesimatė.

-Raise..,- tyliai jis tarė su nedidele pasitenkinimo šypsena ir priėjo prie manęs. Konoras delnu prilietė mano žandikaulį, atsuko mano veidą į save.

-O tu dar gražesnė, nei ankščiau.

-Apie tave negalėčiau pasakyti to paties.

-Ooo... Tu moki atsikalbinėti? Žinai, už atsikalbinėjimus aš skiriu bausmes.

-Deja, aš nesilaikau tavo įstatymu, todėl tavo bausmės man negalioja,- šaltai tariau jam atgal,- o dabar paleiskit Zayn.

-Ne viskas taip greitai, lėlyte. Pirma duok pinigus.

-Pirma paleiskit Zayn.

-O tu tikrai ne iš kelmo spirta. Padarome taip: permiegok su manim, tada aš paleisiu Zayn ir paimsiu pinigus.

-Padarom taip: aš su tavim nemiegu, tu paleidi Zayn ir pasiimi pinigus.

-Bet aš taip nenoriu. Supranti, tokios kaip tu ne visada gauna to, ko jos nori,- jis iškrypėliškai nusišypsojo ir savo šlykščia ranka užkišo mano plaukų sruogą už ausies.

-Tu nesi žmogus, Konorai. Tu esi gyvulys.

-Taip. Galbūt tu ir teisi. Galėčiau paimti tave tiesiog čia ir dabar, matant Zayn, visomis gyvuliškomis pozomis.

-Ir žiurkėno poza?

Paklausiau ironiškai, nors net nenumaniau ar tokia yra...

-Taip. Net žiurkėno poza.

-Tada reikėtų manyti, kad tavo pasididžiavimas yra tokio dydžio kaip pas žiurkėną, ar ne?

Pažvelgiau į Zayn, kuris tiesiog spoksojo į mus savo didelėmis akimis. Jei Konoras mane nužudytų, Zayn turbūt po viso to nužudytų mane dar kartą.

Konoras man metė piktą žvilgsnį, prisiartino dar arčiau.

-Klausyk, tu. Galėsi pati tuo įsitikinti kai jis bus visose tavo įmanomose angose, supratai?

-Gali būt. Tada suprasiu, kad mano ausies skylė yra tam per didelė.

Staiga pajaučiau Konoro stiprią ranką ant mano kaklo.

-Tu, kale, nieko neišmanai,- piktai tarė jis.

Man pradėjo trukti oro, kaklą nuplieskė tvinksintis skausmas, pasidarė silpna.

Zayn bandė kažką rėkti per lipnia juosta užklijuotą burną, tačiau jo žodžiai buvo visiškai neaiškūs.

-Paleisk Raise, arba šausiu,- išgirdau pažįstamą balsą.

o