Stepbrother

21 Dalis

Tai buvo jis.. Tas, ko aš šiuo metu tikrai nenorėjau išvysti... Tai buvo Konoras.

Jis stovėjo nugara atsirėmęs į priekines vairuotojo dureles. Rankoje barškėjo aplink pirštą sukami automobilio rakteliai. Mūsų žvilgsniai susitiko. Aš žiūrėjau į jį, o jis į mane. Įžvelgiau jo kreivą kvailą šypsenėlę ir praskeltą lūpą. Ar aš jam tai padariau?

Širdis pradėjo plakti 10 dūžių per sekundę greičiu. Bijojau, kas jis gali man ką nors padaryti. Blogiausia buvo tai ,kad jis žinojo mano tikslų adresą.

Vienintelis žmogus, kuris galėjo man padėti tai buvo Zayn. Bent jau aš taip maniau.

Puoliau prie durų, tačiau jos buvo užrakintos.

„Aš nekenčiu tavęs, Zayn!"- sušukau mintyse ir vėl pažvelgiau pro langą, tačiau nei Konoro, nei automobilio nebebuvo.

Atsisėdau ant grindų, apsikabinau savo kelius ir masčiau kas čia ką tik įvyko. Gal man pasivaideno? Bet... Ne! Tai buvo tikra! Atlošiau savo galvą į lovą ir panardinau pirštus į plaukus. Pajutusi kūną stingdantį šaltį, apsiklojau šilta antklode, tačiau tai nė kiek nepadėjo. Atrodo vėl kyla temperatūra.

Užsidėjau ausines ir pasileidau pirmą pasitaikiusią dainą. Tai buvo Andrew Belle- in my veins ( pasileiskit jei norit)

„Nothing goes as planned

Everything will break

People say goodbye

In their own special way

All that you rely on

And all that you can fake

Will leave you in the morning

But find you in the day"

Skruostu nusirideno sūri ašara.

Tai taip graudu kai daina puikiai atitinka tavo gyvenimą ir jausmus.

Viskas iš tikrųjų klostosi ne taip, kaip buvo planuota. Viskas klostosi blogai... Draugai palieka sunkiausią minutę. Viskas kuo galėjau pasitikėti dingo. Liko tik Džeikobas. Tačiau... Betė... Mes buvome geriausiomis draugėmis nuo penktos klasės ir viskas iširo tik dėl kažkokios sumautos smulkmenos. Ką aš galiu padaryti, kad Zayn taip staigiai dėl kažkokių priežasčių atsirado ir viską sugadino. Tiesą sakant, labai pasiilgau Betės. Mes praleidome tiek daug akimirkų kartu. Net buvome pasižadėjusios, kad būsime geriausios draugės amžinai ir niekada nesipyksime.

Mano veidu nubėgo dar viena ašara.

Išgirdau rakinamas mano kambario duris ir staigiai puoliau valytis ašarų. Tuo metu į kambarį užėjo „mano mylimas broliukas" Zayn.

-Ji jau išėjo.

Panardinau veidą į antklodę, kad jis nepamatytų, jog verkiau, bet manau pamatė.

Jis priėjo arčiau manęs ir atsisėdęs ant lovos paklausė:

-Kodėl tu ant grindų?

-Man šalta,- tyliai pasakiau.

-Na, sėdėdama ant žemės nesušilsi.

-Žinau,- tariau ir netyčia sukukčiojau.

Velnias... Išsidaviau... Kodėl aš tokia nevykėlė?

Zayn pasilenkė prie manęs ir paklausė:

-Tu verki?

-Ne.

-Kodėl tu visada meluoji?

-Kas pasikeistų jei pasakyčiau, kad verkiu?

-Kas nors galėtų tau padėti. Nemanai?

-Tai tik laiko gaišimas,- pacitavau jį.

-Jei tu man papasakotum, aš taip pat tau kai ką papasakočiau.

-Ką tu papasakotum? Kaip tau sunku atsiminti kurios nors merginos vardą?

-Raise, aš atėjau pas tave nusiteikęs taikiai. Nenoriu pyktis.

-Nuo kada tu nenori pyktis? Tik ir nori man kaip nors pakenkti, kad galėčiau dar labiau susigadinti sau gyvenimą.

-Jei tai manai... Tai puiku..,- jis sumurmėjo ir paliko mano kambarį smarkiai trenkdamas durimis.

Nežinau kas man pasidarė. Aš tikrai norėjau su kuom nors pasikalbėti, viską papasakoti. Kaip aš galėjau taip atstumti žmogų, kuris norėjo man padėti?.. Aš beviltiška... Visiškai beviltiška...

Atsistojau nuo grindų ir pasileidau bėgti paskui Zayn. Jį buvo sunkoka surasti. Apieškojau visus kambarius, kol galiausiai radau jį sėdintį svetainėje ant sofos.

-Zayn,- kreipiausi į jį taip bandydama atkreipti jo dėmesį.

Atsiprašysiu jo ir viskas bus gerai. Nebesipyksime.

Staiga atsidarė namų durys ir užėjo JI. Bet kur atpažinčiau tas mėlynas akis ir tamsius, šokoladinius plaukus.

-Aš palikau..,- ji sustingo kai pamatė mane,-... rankinę,- tyliai pridėjo.