Stepbrother

14 Dalis

Su Džeikobu vaikščiojom po pajūrį. Kelis kartus man skambino Zayn, bet nė vieną kartą aš nekėliau ragelio. Po septintojo skambučio galiausiai išjungiau telefoną.

-Tai buvo linksmiausia diena mano gyvenime.

-Mano taip pat.

-...Žinai, iš tikrųjų aš neauginu papūgų,- tarė Džeikobas po kelėtos sekundžių tylos.

-O aš taip nedievinu paukščių.

Abu nusijuokėm.

-Kodėl mes tokie panašūs?-garsiai pagalvojau.

-Nežinau. Gal tu mano slapta sesė,- nusijuokė jis.

-Tikrai nevykęs pokštas,- nusišypsojau jam, o jis man.

***Namuose***

Grįžusi namo įsijungiau savo loptopą ir naršiau facebook' e. Išgirdau kaip kažkas trenkia namų durimis, todėl nusileidau laiptais į apačią. Pamaniau, kad tai Zayn, bet netrukus išgirdau iki kaulų pažįstamą moterišką balsą.

-Raise!

Priešais save išvydau supykusią Betę.

-Bete, kas yra?

-Aš tau daugiau ne Betė. Bete mane vadina tik draugai!

-Kas nutiko?- nesupratau.

-Ray, kaip tu gali tuo pačiu metu draugauti su dvejais man patinkančiais vaikinais?!

-Ką?

-Ką girdėjai! Negaliu patikėti... Maniau, mes draugės. O tu...

-Bete, aš nedraugauju su niekuo!

-O kaip Zayn? Kaip Džeikobas?

-Jei nusiramintum, viską paaiškinčiau.

-Tai aiškink, laukiu!

-Aš nedraugauju su Džeikobu, o Zayn...

-O kaip dėl Zayn? Negali nieko pasakyti, ar ne?

Aš neprivalėjau jai teisintis. Ji man ne motina. Niekam neišduosiu, kad Zayn yra mano įbrolis.

-Apsispręsk kuris tau patinka, Bete. Su dvejais vaikinais vienu metu draugauti negali.

-O kaip gi tu?

- Nė vienas iš jų nėra mano vaikinas!

-Tai kodėl apie tave ir Zayn kalba visa mokykla, o šiandien su Džeikobu laiką leidai paplūdimyje? Savo akimis mačiau, kaip meiliai jūs vienas į kitą žiūrėjot! Aš nesu kvaila, kad nesuprasčiau.

„O ne, tu esi..."- sarkastiškai pagalvojau.

-Išeik iš mano namų.

-Ką?!

-Ką girdėjai! Nešdinkis iš mano namų, Bernadete!

Betės akyse susikaupė ašaros. Niekada nenorėjau jos skaudinti, tačiau ir ji pati nėra šventoji. Nemaniau, kad ji tokia pavydi. Viskam ateina galas. Galbūt ir mūsų draugystei.

Po poros valandų visas įtūžęs namo grįžo Zayn. Savaime aišku, jis taip pat mane apšaukė, kad pabėgau ir nekėliau ragelio. Nebenorėjau nieko klausytis. Užsirakinau savo kambaryje, kritau į lovą, įsikišau ausines į ausis ir tyliai verkiau. Kodėl kažkokie du priedurniai turėjo sugadinti šią nuostabią dieną?..

***

Tiesą sakant nenorėjau su niekuo pyktis. Ypač su Zayn. Jei jau gyvename kartu, turėtumėme sutarti.

Nusivaliau ašaras ir nusileidau laiptais žemyn į svetainę, kur Zayn žiūrėjo televizorių, sėdėdamas ant sofos ir užsikėlęs kojas ant stalelio. Norėjau liepti nukelti jam savo kojas nuo stalo, bet susilaikiau. Būtume vėl susipykę.

-Taip ir stovėsi prie durų ar pagaliau užeisi į kambarį?- paklausė Zayn be emocijų.

Iš kur jis žino, kad esu čia? Juk net nebuvo atsisukęs.

-Iš kur sužinojai, kad aš čia?

-Tavo kanopos girdisi už pusės kilometro. Aš nekurčias.

-Tai beveik įžeidimas.

-Beveik.

Priėjau prie sofos ir atsisėdau šalia Zayn.

-Atėjau pasikalbėti.

-Klausau.

-Man nepatinka, kad mes visą laiką pykstamės.

-Jei nebūtum tokia užsispyrus, galbūt būtų kitaip.

-Tu irgi prie to prisidedi.

-Aš tik noriu tave apsaugoti.

-Kurgi ne...- tyliai suburbėjau.

-Aš ne kurčias. Jau sakiau,- jis pasakė ir atsisuko į mane.

Kelias minutes kambaryje įsivyravo tyla. Zayn nenuleido akių nuo manęs, o tai privertė mane išrausti.

-Atleisk, kad šiandien nuo tavęs pabėgau. Tiesiog... Man nepatinka, kad tu mane persekioji.

-Aš tavęs nepersekioju,- jis nusijuokė,- aš tik esu visur su tavimi.

-Tai tas pats.

-Ne.

-Taip!

-Ne!

-Taip! Zayn, nes ir vėl pykstamės!..

Zayn apkabino mane per pečius, o aš atsirėmiau į jo krūtinę.

-Papasakok ką nors,- pasakė jis tyliai.

Aš nusišypsojau ir pradėjau jam pasakoti apie savo vaikystę, apie mamą, apie tėti. Paskui papasakojau apie šiandieninį konfliktą su Bete ir kaip mes su Džeikobu pabėgom nuo jo. Man reikėjo kažkam visą tai papasakoti, bet šiuo metu turėjau tik Zayn.

-Tau jis patinka?

-Kas?

-Džeikobas.

Susimasčiau.

-Nežinau...

-Jei jis kada nors tave nuskriaus...

-Taip nebus.

-Niekada nežinai kas gali atsitikti. Vis tiek... jei jis kada nors tave nuskriaustų, pasakyk man. Gerai?

-Gerai.

Dar kelias minutes patylėjome, o paskui aš tariau:

-Zayn?

-M?

-O kaip dėl Konoro? Ar kas nors jį jau rado?

O jei jis man keršys? O, viešpatie, kodėl aš iš vis su juo važiavau? Zayn sakė laikytis nuo jo atokiau...

Pakėliau galvą nuo Zayn krūtinės ir pažiūrėjau jam į akis. Jo ranka nuslydo nuo mano peties iki liemens.

-Viskas bus gerai,- ramino jis mane, lyg būtų perskaitęs mano mintis. Tai buvo labai nejauki akimirka, nes supratau kaip pavojingai arti vienas kito mes esame. Žinote tą momentą, kai esate labai arti vaikino ir nežinote ką daryti: atsitraukti toliau ar ne, o tada jis jus pabučiuoja? Taigi... Tai buvo būtent ta akimirka. Blogiausia buvo tai, kad man patiko. Nesvarbu, kad jis Zayn ir, kad yra mano įbrolis. Buvo keista jausti Zayn lūpas ant savųjų, bet tai buvo labai malonu. Jis prisitraukė mane kiek galima arčiau savęs ir pirštais keliavo per nugarą aukštyn ir žemyn. Pasijaučiau kaip pianinas... Jis suėmė mano šlaunį ir perkeldamas ją per savo kojas, privertė mane atsisėsti ant jo kelių.

***

Atsimerkiau. Tiesiai priešais mano akis buvo žalios mano kambario lubos su tvarkingai išdėliotais kvadratėliais. Visada kai netūrėdavau ką veikti, mėgdavau juos skaičiuoti, bet niekada nepavykdavo. Supratau, kad tai tebuvo tik sapnas... Labai keistas sapnas... Velnias... Kas man darosi?!