Stepbrother

55 Dalis

Nervingai vis vaikščiojau po savo kambarį, sugrįždama prie spintelės ir iš naujo sustatydama visas suvenyrines statulėles, kad jos geriau atrodytų. Dar kartą nušluosčiau dulkes ir netgi susitvarkiau savo spintą. Atsirakinau savo telefoną ir pažiūrėjau į ekraną, kuris buvo visiškai tuščias. Nė jokios žinutės, nė jokio skambučio... O Zayn ir vėl pas Darijų.

Vos išgirdusi skambutį į duris, staigiai nulėkiau laiptais į apačią prie durų, bet ten jau stovėjo Ruth.

-Labas,- šiek tiek pasimetęs Džeikobas tarė Rutai.

-Labas. Tu pas Zayn?

-Jis pas mane,- atsakiau už jį.

Džeikobas susiraukė. Iš jo veido išraiškos galėjau suprasti, kad jis buvo visiškai pasimetęs... Taip ir turėjo būti. Net ir aš, gyvendama savo namuose, jaučiuosi pasimetusi...

Paėmiau Džeikobą už riešo ir nusivedžiau jį laiptais aukštyn. Ruta nužvelgė mane keistu žvilgsniu. Atsakiau jai tuo pačiu.

Pagaliau mums atėjus į mano kambarį, tyliai uždariau duris, tikėdamasi, kad šviesiaplaukė nesiklausys už durų. Šoktelėjau ant lovos, tačiau tuo metu kažkas sucypė. Staigiu judesiu pakėliau savo antklodę, o po ją radau Liją.

-O, Dieve mano, kada nors tave sutraiškysiu,- pasakiau gailestingai ir nukėliau ją nuo savo lovos ant grindų. Tiesą sakant, pastaruoju metu mes pradėjome sutarti, nes ji pagaliau nebeurzgė ant manęs be reikalo.

Džeikobas atsiduso, pasiūliau jam atsisėsti ant mano lovos. Jis taip ir padarė.

-Taigi... Štai ir mano šeima,- nusišypsojau.

-Ten tavo... pusseserė?- vis dar keista veido išraiška paklausė Džeikobas.

-Ten lyg ir mano mama. O čia jos žiurkė,- pasakiau, parodydama pirštu į Lija, kuri tuo metu šlapinosi ant mano kilimo. Nebe pirmas kartas. Tikriausiai reikės nunešti jį į Ruth ir tėčio kambarį.

-Kaip suprasti mama?

-Aš turiu tokia... dirbtinę šeimą. Šeima nemaža, tačiau tikri kraujo ryšiai siekia tik mane ir tėvą, todėl... Ne viskas taip paprasta.

Džeikobas perbraukė ranka per savo plaukus, rankomis atsirėmė į lovą ir pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, lyg lauktų mano pasakojimo.

-Aš turiu piktą pamotę, kuri dėl visko mane kaltina, turiu šitą... sutvėrimą,- vėl parodžiau į Liją,- turiu netikrą brolį.

-Nori pasakyti, tavo pamotė turi sūnų? Kiek jai metų?

-Ne. Mano tėtis turi sūnų. Ir jam yra tiek pat metų kiek ir man. Jis keliais mėnesiais vyresnis.

-Ar aš esu jį matęs?

Linktelėjau. Mano rankos tiesiog drebėjo ir aš negalėjau pratarti nė vieno žodžio. Galbūt padariau klaidą pradėdama apie visą tai pasakoti Džeikobui. Nenorėjau, kad kas nors tai žinotų, kadangi mus su Zayn siejo tikrai ne broliški jausmai. Aš jį mylėjau iš tikrųjų, tačiau nebuvau įsitikinusi ar jis taip pat mane myli, nors jis ir buvo pasakęs, kad be manęs neišgyventų.

-Pasakyčiau, kad... Bet..,- suglumęs tarė jis.

-Kas?

-Tavo pamotė klausė ar aš atėjau pas Zayn. Jau būčiau pagalvojęs, kad jis tavo brolis,- nusijuokė Džeikobas. Aš stebėjau jį rimtu veidu. Jo šypsena nuo veido vis blėso.

-Pala... Jis rimtai yra tavo brolis?

Aš linktelėjau ir pradėjau krapštyti savo nagus.

Abu nutilome. Aš laukiau, kol Džeikobas ką nors pasakys. Nežinojau ką jis tuo metu galvojo, tačiau beveik buvau įsitikinusi, kad jis tuoj vėl mane paliks vieną, kaip ir aną kartą.

-Net nežinau ką pasakyti,- tarė jis lėtai.

-Patikėk manim, aš irgi.

Kambaryje vėl įsivyravo tyla. Minutę ar dvi mes tiesiog sėdėjome ir tylėjome. Maniau, kad tuoj apsiverksiu. Staiga iš kažkur atsirado tiek daug skirtingų jausmų. Iš tiesų susimasčiau kas mūsų su Zayn laukia, įsivaizdavau tėčio reakciją, Ruth reakciją, visų kitų žmonių reakciją.

-Jūs..,- prabilo Džeikobas,- neatrodot kaip brolis ir sesuo.

-Aš žinau. Aš... tiesiog negaliu nieko padaryti. Be Zayn aš negalėčiau,- tariau silpnai, suprasdama, kad mano balso tonas darosi vis plonesnis. Ant mano žando ištryško ašarą, todėl puoliau ją kuo greičiau valytis, kad Džeikobas nepastebėtų. Tačiau jis tai pamatė. Ir jis dėl to nepaliko manęs, kaip aš tikėjausi. Vietoje to jis apglėbė mane per pečius ir stipriai suspaudė savo glėbyje. Tikriausiai nebuvo nieko labiau raminančio, kaip draugo apkabinimas.

-Tu jį myli?- ramiai paklausė jis, nubraukdamas mano ašarą nuo skruosto.

-Myliu,- sunkiai pasakiau ir atsirėmiau veidu į Džeikobo petį,- žinau, kad visa tai yra... blogai ir mes tikrai neturėtumėm taip elgtis. Bet taip tiesiog yra. Todėl aš tau ir nenorėjau viso to sakyti. Aš tiesiog nenorėjau, kad tu apie tai sužinotum ir visiems pasakytum. Niekas to nežino, išskyrus mano šeimą ir mokyklos direktorę. Betė mane paliko dėl to, kad bandžiau nuvilioti savo brolį nuo jos. Tuo metu aš net nekenčiau Zayn. Aš labai jos pasiilgau. Aš noriu ir vėl draugauti su ja taip, kaip mes bendravome ankščiau.

-Jūs su Bete tik dėl to ir susipykote?

-Taip.

-Na taip, jeigu jis jai patiko tai buvo labai netikėta iš jos pusės, kai Zayn besibučiuodamas su ja ištarė tavo vardą.

Mano kvėpavimas sustojo. Atsitraukiau nuo Džeikobo ir pažiūrėjau jam į akis.

-Kaip suprasti?

-Tu nežinai to?- pakėlė antakius jis. Aš tik papurčiau galvą,- Mes su Michael buvome viename vakarėlyje. Jis mane ten nusitempė, tačiau aš visai nenorėjau ten eiti. Na, kaip ir dažniausiai visi pradėjo žaisti „Tiesą ir drąsą". Mes visą tai stebėjome iš šono. Zayn gavo užduotį pabučiuoti patraukliausią merginą iš rato. Jis ilgai galvojo, bet tada pabučiavo Betę.

Mane nupurtė šaltis vien tik pagalvojusi apie tai kaip Zayn bučiuoja Betę.

-Ir tada tiesiog... Na, bučinys buvo... Tikrai..,- bandė suregzti sakinį jis, tačiau pamatęs mano veido išraišką sustojo,- bučinys buvo paprastas, bet Zayn ją bučiuodamas ištarė tavo vardą. Ir visas ratas pradėjo juoktis. Betė labai pasiuto ir kažkur greitai išbėgo.

Aš buvau šokiruota ir šiek tiek pasimetusi. Nežinau dėl ko labiau: ar dėl to kokia aš esu atsilikusi, kad tai sužinojau tik dabar, ar dėl to, kad Zayn galvojo apie mane, bučiuodamas Betę... Ir tai buvo maždaug po savaitės ar dviejų, po mūsų susipažinimo.

Užsikėliau kojas ant lovos ir sukryžiavau jas. Lija vėl užšoko ant mano lovos, įsitaisė man tarp kojų ir tai, iš tiesų sukėlė man šypsena, todėl paglosčiau jai ausytę.

-Aš nežinojau viso šito,- pasakiau tyliai.

-Taigi... Jis irgi tave myli.

-Jis niekada nėra to pasakęs.

-Vadinasi laukia geriausios progos,- draugiškai nusišypsojo Džeikobas.

-Tu... toks... geras. Aš nežinau kaip aš iš viso be tavęs išgyvenau. Aš taip tavęs pasiilgau,- tyliai pasakiau ir apkabinau Džeikobą, stengdamasi neužgauti mažosios žiurkytės.