Paslaptis po šypsenomis (Atnaujinta versija)

4 skyrius.

Karolina

Bėgu namo ir klausausi muzikos, tačiau garsūs akordai, kurie paprastai padeda nurimti, dabar tik dar labiau suintensyvina mano vidinį neramumą. Šaltas vėjas perneša mano ašaras, tačiau nesustabdau, nes vis tiek verkiu. Man labai gaila dėl to, ką pasakiau Simui. Jis turbūt manęs dabar nekenčia. Aš pati savęs nekenčiu, nes tai, ką padariau, man atrodo tiesiog siaubinga. Kaip galėjau taip apkaltinti jį žudiku? Kodėl nesugebėjau susitramdyti ir bent šiek tiek pagalvoti prieš kalbėdama?

Simas – mano geriausias draugas. Mes žinome vienas kitą nuo pirmos klasės, ir per tiek metų nė karto nesu jautusi, kad jis galėtų su manimi elgtis taip, kaip aš su juo dabar. Jis niekada nenusipelnė tokių žodžių. Aš žinau, kad net jei jis ir atleis, kažkas jau pasikeitė. Tiesiog neįmanoma grįžti į praeitį ir ištrinti to, ką pasakiau.

Kai grįžtu į namus, man baisiai trūksta miego, tačiau mintys verčia mano galvą suktis greičiau nei bet kada. Tiek daug klausimų, tiek daug nesuprastų detalių. Aš noriu tik užmigti, bet tada, kai atsidarau telefoną, iškart pastebiu naują žinutę, ir ji vėl išmuša mane iš vėžių.

„Aną kartą miegojai, mirė mokytoja, bet jei užmigsi dabar – mirsi tau artimas žmogus. – S"

Skaitau šiuos žodžius ir širdyje kyla šaltas drebulys. Ar tai tik atsitiktinumas? Ar tik žiaurus juokas? Bet juk aš žinau, kad „S" niekada nesityčioja. Jis niekada nepateikia nieko be tikslo. Pati žinutė mane priverčia galvoti apie mokytoją. Apie ją, kurią kažkas nužudė. Ar ji žinojo, kas jis yra? Ar galvojo apie savo gyvenimą ir apie visus tuos dalykus, kuriuos galėjo padaryti kitaip? Bet galų gale, kaip ji galėjo būti tokia nesaugi? Ir kodėl ji niekam nesakė?

Staiga pagalvoju apie tai, kad gal ji žinojo kažką, kas galėjo ją išgelbėti. Gal ji buvo per arti tiesos, kad ją pamatytų ir įvertintų. Ar tai galėjo būti žudiko klaida? Gal ji tikrai žinojo, kas jis? Bet kodėl jis ją nužudė? Kodėl ji buvo jo tikslas? Ar jis ją stebėjo?

Tuo metu gaunu dar vieną žinutę nuo „S":

„Štai, kaip ji mirė."

Kraujo pilnas įrašas. Pirmiausia atrodo nieko keisto – tik vaizdas, kaip mokytoja stovi viduryje kambario. Tačiau po kelių sekundžių kažkas pasirodo už jos, ir pradeda ją badyti peiliu. Nuo širdies trenkia siaubas. Kodėl ji? Ji buvo tik mokytoja. Tiek daug žmonių aplink ją, tiek daug žmonių, kurie ją mylėjo. Ar ji jau buvo bejėgė? Kodėl nebandė pabėgti, susisiekti su kuo nors, pasakyti tiesą? Bet gal ji tiesiog nesugebėjo? Galbūt tas žmogus ją sekė nuo pat pradžių, žinodamas, kad ji gali paviešinti kažką, ką jis norėjo paslėpti?

Aš tiesiog verkiu į tai žiūrėdama. Aš nežinau, kas vyksta, bet žinau, kad negaliu užmigti. Mintys vėl ir vėl sugrįžta prie to klausimo, kas „S" iš tikrųjų yra. Ir kodėl jis taip elgiasi? Ką jis nori pasiekti?

Pabundu anksti ryte. Laikrodis rodo be dešimt aštuonios. Kūnas tiesiog atsisako atsikelti, tačiau mintys, kaip užsikabinę nagai, traukia mane iš lovos. Noriu vėl užmigti, pamiršti visas šias baisias žinutes, pamiršti tai, kas įvyko su mokytoja, su mano draugais, su mano pačia. Tačiau žinau, kad turiu keliauti į mokyklą. Negaliu leisti, kad visi pastebėtų, jog kažkas ne taip. Jei pasiliksiu namie, jie pradės klausinėti, o tai gali sukelti dar didesnę sumaištį.

Kai atsikeliu, mama įeina į mano kambarį. Jos veidas atrodo kažkaip... išblyškęs. Akys uždengtos nerimo šešėliu. Maniau, kad jau mačiau šią reakciją – tai buvo anksčiau, kai ji sužinojo, kas nutiko mano tėvui. Bet šiandien ji atrodo kitaip. Kažkas negerai.

– Mieloji, ar viskas gerai? – jos balsas skamba su rūpesčiu, bet kažkas kitko – gal tai ir baimė, gal nesibaigiantis nuojauta, kad kažkas dar gali nutikti.