𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

1. | Moteris Veidrodyje

"Graži istorija. Tik kažkodėl ta meilė virto šleikštuliu gerklėje.." 

༻  ༒  ༺

MIŠA ilgai stebėjo save veidrodyje. Balsvi krepšeliai po akimis moteriai pasišlykštėjimą kėlė jau ne pirmą mėnesį. Nuovargis savo parašą buvo užrašęs jai ant veido: ištįsę skruostai, gyvasties spalvą praradusi oda, net žandikaulio linija gerokai aštresnė nei anksčiau. Tačiau dėl išburkusių apatinių vokų Miša pergyveno labiausiai. Kaskart pažvelgus į atspindį veidrodyje, mintyse ji imdavo keikti likimo ironiją, neva ši jai smogė į gražiausią vietą - akis. Ne veltui visi stebėdavosi melsvo jos žvilgsnio dailumu. Įkypos, rodos, visus pasaulio žvilgsnius pasiglemžti galinčios moters akys abejingų nepalikdavo.

Spoksodama į tas dvi orbitas veidrodžio stikle, ji prisimena Ovidijų - auką, kurio grobuonis buvo įtaigus Mišos žvilgsnis. Na, bent jau pats vyras jai nuolat taip sakydavo, o dosniais komplimentais kaskart viena kartele kilstelėdavo žmonos savivertę.

Todėl Miša buvo priversta vis dažniau kilnoti sutuoktinio piniginės segtuką. Brangios paakių kaukės su įmantriausiais veido serumais, stabdančiais senėjimą, atsieidavo ne pigiai. O tiksliau - ne pigiai ir neefektyviai. Bet kur tai matyta? Vos į trečią dešimtį įžengusi daili moteris lyg kvailelė žaidžia su piniginę kandžiojančiomis kaukėmis ir verkia dėl gerokai per anksti pasibeldusios... senatvės?

Turbūt ji mėgo perfrazuoti nuovargį, kurį jai į rankas grūdo gyvenimas. Šiandien Miša jaučiasi nuvargusi net nuo pačios savęs. Ne vienerius metus ją tašęs neryžtingumas galop ėmė ir nutašė. Ir šįkart moteris veidrodžio stikle Mišą suglumina, nes marmurinis jos veidas dangsto verdiktą. Slapsto nuosprendį, kurį ji pasirašė savaime, nes nuovargis padarė savo - ji nori keistis.

– Miša, – moterį išbalansuoja griežtas raginimas. Atsitokėjusi ji kelissyk sumirksi. Švariai nublizgintame veidrodžio stikle ima regėti ne tik savo ištįsusį veidą, bet ir šviesiaplaukį vyrą sau už nugaros. – Trečiąkart klausiu, kaip šiandien kirpsimės?

– Galvoju, – sumeluoja. Tenori nuslėpti savo vidinius rūpesčius ir užkirsti jiems kelią veržtis į paviršių. – Žinai? Norėjau kažkokių pokyčių, tai buvau pagalvojusi apie kirpčiukus, bet dabar jau abejoju.

– Na, tau visai tiktų, – pakomentuoja neužtikrintai, nes žvilgsniu vyriškis jau analizuoja klientės veido kontūrus veidrodyje. – Galiu nukirpti.

– Bijau, – burbteli. – Tu žinai, kaip lėtai auga mano plaukai. Vėliau visus metus teks vaikščiot su pusiau ataugusiais kirpčiais.

– Gerai, – kirpėjas spusteli nuolaidžius Mišos pečius tvirčiau. – Aš tau patrumpinsiu galus, o tu turi penkiolika minučių apsispręsti.

Miša iškart lengviau atsipučia. Įsitaiso kėdėje, sukrenta į atlošą, o akimis vėlei įsistebeilija į atspindį veidrodyje. Tik šįkart ne į saviškį, o į vikriai besidarbuojančio vyriškio jai už nugaros.

Kostas, žavaus kirpėjo vardą Miša mintyse pakartoja porąsyk. Ji greitai grįžta į laikus, kai jiedu dar sėdėjo tame pačiame universiteto suole. Abudu studijavo pedagogiką, nes buvo susieti tos pačios svajonės - mokytojo profesijos. Ir štai, į kokias vėžes dviejų žmonių gyvenimai sugulė - užsispyrusi Miša išsikovojo logikos dėstytojos vietą kolegijoje, o ilgaamžis jos draugužis Kostas pasuko į šoną. Kelis metus Vilniuje pasitrynęs be jokios prasmės, jis suėmė save į nagą ir, griebęs žirkles, baigė kirpėjo kursus.

Už to posūkio paliko ir gražiausi jų draugystės metai. Miša pamena du tūkstančiai tryliktų pavasarį, kai drauge su Kostu gynėsi bakalaurą. Prisimena vis retesnius jų susitikinėjimus, pamena ir laipsniškai tuštėjusius pokalbius, lyg kadais tvirta buvusi jų draugystė būtų išsemta su samčiu. Romantiški sentimentai, įsižiebę dar pirmame studijų kurse, buvo nugesinti du tūkstančiai tryliktųjų srove, pasirodžius Ovidijui. Nors po šitiekos metų dabar Miša vis dažniau prigauna save abejojant, kad toji gėla srovė Kostą pasiekė.