𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

23. | Purvuose

You're reading this on your own risk.
"Ji desperatiška fiziniam skausmui,
nes tas skausmas jo."

༻ ༒ ༺

KOSTAS mokėjo labai gerai balansuoti tarp dviejų pagrindinių savo rolių: geriečio vaidmens Mišos akyse ir blogiuko, užsiimančio nešvariais darbeliais. Tikrojo savęs jis nepriskyrė nei vienai, nei kitai kategorijai, nes ganėtinai komfortabiliai jis jautėsi visur. Niekada nepasakytų, kad kažkur kažką vaidino. Galbūt tik melavo. Daug kam, daug kur ir daug kartų melavo. Bet vyras nesuka dėl to galvos.

Net ir šiandien, tūnodamas mažoje buto virtuvėje, atsipūtęs sau traukia kartų cigaretės dūmą, kol tuo tarpu patys rizikingiausi jo biznio reikalai rutuliojasi už tvirtos jo nugaros. Bute jis laukia bet kurią akimirką pasirodysiančios Tomos. Dėl paaštrėjusios rizikos Kostas į jos daugiabutį nebekelia kojos, nors iš tiesų jo butas Vilniaus centre susitikimams irgi nėra pati diskretiškiausia vietelė. Tačiau vėlgi - vyras nesuka galvos.

Vos tik pribaigia susmilkusią nuorūką, nugirsta beldimą į duris. Į svečius atvykusi Toma iškart vyrą išjudina. Nurūkęs į koridorių, atveria duris, prieš tai dar žvilgtelėdamas pro akutę - maža kas. Įleidžia išsipusčiusią damą vidun: iššaukiantys aukštakulniai, krūtinės iškirptė ir makiažas - visos vienkartinės detalės nustelbia tikrąjį moters veidą. Labiausiai Kostui į akį krenta vyšninės jos lūpos - tokių tamsių dažų ant jų vyrui dar nėra tekę matyti.

– Greitai atvažiavai, – patraukęs į savo gūžtą virtuvėlėje, užmezga tarp jų pokalbį. – Kaip laikaisi?

– Puikiai! – džiaugsmingai sučiulba. Kostui įkandin gražuolė atitipena tik ant kojinių. Manieros, saldžiai mintyse nusišaipo vyras. – Kaip dar galiu laikytis, kai pagaliau reikalai pajudėjo?

– Nesidžiauk taip anksti, – parimęs prie stalviršio jis įsispokso sau į pėdas. Jaučia alkaną Tomos žvilgsnį, keliaujantį po ištreniruotos jo krūtinės linkius. Kambariuose tvanku, tad išsinėręs iš marškinėlių jis jau nuo pat ryto. – Čia labai rizikingas reikalas. Reikia tyliai sėdėti ir laukti žinių.

– Tai gerai. Juk Germanas viską sutvarkys. Čia jo sritis, – atsipūtusi ima čiauškėti. Klesteli ant kėdės priešais. Arogantiškai susimeta koją ant kojos.

– Brangute, tu nelabai supranti... – nužvelgia ją bauginančiomis akimis. – ...tai pirmas kartas, kada prekė keliauja per Baltarusijos sieną.

– O kur jūs visus paketus pasiimdavot iki šiol?

– Tu ką, nepameni? – netikėdamas piktai prunkšteli. – Taigi dalyvavai visose mūsų aferose. Ką tu tada veikei? Turbūt vėl buvai prišniojus?

– Klausyk, ko tu šiandien toks garuojantis? Nejaugi mūsų vadui nelaiko nervai?

– Aš labai lengvai susierzinu, kai kiekvienai vištai reikia malti liežuviu apie tuos pačius faktus, žinai? – Kostas dar nė sykio nesuriko, tačiau jis balansuoja ant rizikingos ribos - jo nervai išties veržiasi į viešumą. – Jei jau panorai visur kišti savo nosį ir įsivaizduoji, kad vaidini čia labai svarbų vaidmenį, tai būk maloni ir dėkis sau į galvą kiekvieną žodį, nes šimtą kartų apie tokius reikalus mes burnos neaušinam, supratai? – Toma tyli kaip kapas. Toksai Kosto grubumas išmuša ją iš vėžių. – Klausiu ar aišku? – įsako jai pagaliau parašnekti.