𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

2. | Spontaniška Pusė

"Toks buvo moralinis pasirengimas
kardinaliems žingsniams
-
leisti mintyse pralėkti vintažinei
praeities juostai."
༻  ༒  ༺

KELIAS į namus Mišai dažnai prailgdavo, mat kartu su Ovidijumi jie buvo įsikūrę Vilniaus užmiestyje. Gineitiškių gyvenvietė nuo pat pirmų jų santuokos metų jiems buvo mieliausias ramybės uostas su laiminga pabaiga.

Tačiau šįvakar Mišos širdis nerami. Ji leidžiasi vingiuotais apylinkės keliukais, automobilio vairą tarp rankų gniauždama vis stipriau. Mirtinai į atmintį įkaltas kelias namo ją nubloškia į praeitį.

Miša pamena posūkius, vedančius į senąjį Ovidijaus butą. Akyse šmėžteli vaizdai iš jų draugystės metų, kai moteris retkarčiais lankydavosi tame daugiabutyje. Blokinis namas - vaiduoklis Antežerių pakraštyje buvo pirmosios Ovidijaus santuokos lopšys. Apie buvusią vyro žmoną Miša yra girdėjusi minimaliai, mat pats Ovidijus vengdavo liesti praeities šešėlius.

Moteris nelandžiojo į svetimų gyvenimų nuotrupas, tačiau to buto nepamiršo. Nutraukęs pirmąją vedybinę sutartį, Ovidijus labai greitai sukosi. Nedelsiant įsigijo dviaukštį namą, mat naują šeimą su Miša kurti norėjo ant švaraus popieriaus lapo. Tačiau Antežerių apylinkės taip ir nepaliko. Persimetė į netoliese įkurtą Gineitiškių kaimą, o butą paliko buvusiai ir niekas niekada daugiau į jų praeitį nosies nekišo.

Dažnai Miša prigaudavo save smalsaujant, kas gi išdraskė pirmąją Ovidijaus šeimą, nes turėjo nuojautą, kad jo skyrybų proceso potekstė buvo ne vien spontaniška meilė trylika metų jaunesnei pedagogikos studentei. Tačiau vyras ją pamaitindavo tik neišsamiais leptelėjimais apie buvusios neištikimybę, o Miša apsimesdavo pasotinta.

Stūksodama už lauko durų, moteris viliasi Ovidijų rasti blaivą. Juk vis dėlto miglotos prisiminimų iškasenos iš praeities ją užklupo ne veltui - toks buvo Mišos moralinis pasirengimas kardinaliems žingsniams - leisti mintyse pralėkti vintažinei praeities juostelei. Tik tų žingsnių ji tėra padariusi visai ne daug.

Turbūt todėl į namo vidų šmurkšteli taip nedrąsiai. Pridega koridoriaus šviesas, nusispiria pėdas nuspaudusius aukštakulnius batelius. Vėliau šviestuvus užžibina ir virtuvėje. Būtent ten Ovidijų ir randa: susmukęs merdėja ant stalo, po langu. Prie vienos alkūnės stūkso pustuštis viskio butelis, o prie kitos išmaukta stiklinė. Miša greitai permeta erdvę akimis - nudžiunga bent dėl virtuvėje taip ir nesujauktos tvarkos, kurią paliko išvažiuojant. Tik gaila, kad vyras priešais nusitašęs.

Nusivylimo kupinas Mišos atodūsis neprasprūsta Ovidijui pro ausis. Išblaivęs snaudulį, jis neramiai pasimuisto. Pirštais pavolioja nugulėtus juosvus plaukus. Kai jų žvilgsniai susitinka, Miša pajuda iš tarpdurio. Prisėda kitapus stalo, priešais. Rankinę vis stipriau spaudžia sau prie krūtinės, nes neišsakyti žodžiai sulipę į gniutulą stemplėje.

– Kur buvai?

– Mieste.

Jiedu persimeta keliais žodžiais. Ovidijus paremia skruostą delnu, o Miša varsto jį akimis. Atidžiai analizuoja, koks šįvakar jo girtumo laipsnis. O vyras prasišiepia. Žvelgia į žmoną godžiomis akimis. Nors ir apsvaigęs, tačiau greitai pastebi šatenės plaukų pokyčius.

– Pažįstu šitą žvilgsnį, Miša, – vyptelėjęs iškelia rodomąjį pirštą. – Na, ko tu tokia pikta? – moters burna tarsi užsiūta. Rankinę palieka sau ant kelių, o rankas suneria ties krūtine. Jos veidas marmuro kietumo. – Nežiūrėk taip, – atsidūsta. – Na, kiek jau aš čia išgėriau? Kelios taurės ir viskas.

– Kelios taurės ir snūstelėjai ant virtuvės stalo? – Miša antakius kilsteli su aiškia pretenzija. To pakanka iš vyro lūpų išmušti pašaipų vypsnį. – Nėra dienos, kad tu negertum.