𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

24. | Hiperbolė

"Tu arba gyveni, arba ne,
nes gyvenimas yra būtent tuose etapuose,
o ne už jų ribų."

༻ ༒ ༺

IŠTISĄ vakarą Miša galvojo. Mąstė ir gėrė. Jai nepastebint, vienišas pasisėdėjimas sodyboje suskilo į dvi dalis: tenkindamasi savo pačios draugija, Miša lepino save fermentuotu raudonų vynuogių gėrimu. Taurė po taurės ją viliojo kilti vis aukščiau, todėl ji šoktelėjo į pačią emocinės būsenos viršūnę - tenai įkopusi ji pamiršo viską, kas kamavo.

Iš tiesų raudono vyno butelį ji ir tuštino tik tam, kad įrodytų sau, jog pasiduoti ji gali tik savo pačios įtakai. Kad įtikintų save, jog jai nieko nereikia. Todėl po erdvius vasarnamio kambarius ji lakstė basomis; todėl sprogdino iš grotuvo sklindančią muziką aukščiausiais decibelais. Su ištikimąja drauge taure rankoje, ji strikinėjo pagal rimtą, kuris kalė jai per vidinius organus lyg plaktukas.

Ji manė, kad tai širdis, nors iš tiesų tik vynas - tai jis jos vakarui taip dirigavo. Visi vidiniai moters balsai tylėjo lyg kapai. Apsvaigę jie sau snaudė, o Mišai buvo taip beprotiškai gera jaustis tuščiai.

Tačiau ilgainiui gera galiojimo laikas išseko. Kadangi, pasiekęs aukščiausiąjį palaimos tašką, žmogus neišvengiamai ima leistis žemyn į dugną, staigi tragedija ištiko ir Mišą. Tada suvokimas ją išbalansavo galutinai - juk ir kilo ji tik tam, kad kristų. O vos tik pradėjus slysti žemyn, drauge ištuštėjo ir skanusis vynas. Tada iš paskos moterį atsivijo ir visi galvos skausmai, nuo kurių šią naktį ji pustėsi padus. Įsijungė jos prisnūdusi širdis ir prabilo tylėję balsai viduje.

Štai taip atrodė antroji šio vakaro dalis: iš rūsio atgabentas butelis degtinės, dar garsiau plyšaujančios Hiperbolės dainos. Vėliau smogė ir ašaros, o tuštuma užsilopė nuotrupomis iš nakties, kai Ovidijus stovėjo vasarnamio prieangyje.

"Namai tai mes" - štai, ta nelemta vyro frazė, nuo kurios Miša šiąnakt slapstėsi. Persekiotoja ir vėl atsivilko užvaldyti jos protą.

Užsivertusi stikliuką baltos, ji susiraukia nuo gerklę sutraukusios bjaurasties. Ima šaipytis iš sutuoktinio žodžių, grojančių jos galvoje garsiausiomis stygomis. Miša iškart prisimena save automobilyje, kai samprotavo, kaip be namų negerai ir kaip ji šią užuovėją paliko Ovidijaus rankose.

Jie susirišę tvirčiausiais saitais. Supančioję vienas kitą būtent tos rūšies grandinėmis, kurios, kaip Miša Ovidijui sakė, pasaulyje neegzistuoja.

Dabar Mišai gimsta dar viena iliuzija: turbūt žmogus sukurtas ne sau, o kitiems. Todėl ji paneigia vieną iš savo klaidingų minčių - jai nepakaks tik savęs vienos, nes kiekvienas individas yra sukurtas kaip bendruomenės dalis.

Miša braukosi drėgnus skruostus. Nuo ašarų jie tokie karšti. Krūtinės ląsta liepsnoja taip pat. Fone pasigirsta Hiperbolės daina "Sugrįžk". Lyg tyčia, grojaraštis sugula pagal jų su Ovidijumi mėgstamiausius numerius. Dabar ji ir vėl dugne. Gyvena tarsi karuselėje - tai aukštyn, tai žemyn.

Tik staiga, kai mažiausiai tikisi, jog šią kančios agoniją kas nors išdrįs sudrumsti, iš prieangio pasigirsta atkaklus beldimas į duris. Miša susipranta, kad turbūt nelauktas svečias į vidų įsiprašyti bandė jau ilgai, tik visi pašaliniai garsai liko nustelbti garso kolonėlių.

Ji greitai atsiduria koridoriuje. Duris atlapoja nė nedirstelėdama pro akutę, nes apsvaigusios smegenys vis tiek jau nebefunkcionuoja taip skaidriai, kaip turėtų. Ir tik tuomet, kitapus slenksčio išvydusi lūkuriuojantį Kostą, moteris susivokia, visai draugą pamiršusi. Jiedu spokso vienas į kitą lyg praradę amą: Miša sumišusi dėl gąsdinančio fakto, jog vyrui jos pergrūstose mintyse nebuvo likę nė plyšelio vietos, o Kostas akis išsprogdinęs tik iš nuostabos.