𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

25. | Kristi ir Pakilti

"Gyventi - tas pats,
kas valgyti ir gerti."

༻ ༒ ༺

– KOSTAI? – dabar švelnus jos balselis kreipiasi į vyrą tylomis. Ji prispaudžia ant sofos sukeltus kelius sau prie krūtinės. – Kodėl atvažiavai?

– Norėjau tave pamatyti, – jo balsas nesuvirpa.

– Tiesiai šviesiai, – prasišiepia ji svajingai. Viskas moteriai sukasi lyg iliuzijų rate, nes padaugintas alkoholio kiekis kraujyje jau vykdo savus žygius.

– O ko čia laužytis ir kažkuo apsimetinėti? – trukteli pečiais. – Tuo labiau, kai tam tikri dalykai yra akivaizdūs.

– Šiandien tu labai tiesmukas, – burbteli tarsi nežinodama kaip sureaguoti.

– O tu raudona, kaip niekada.

– Alkoholis, – droviai nuleidusi blakstienas sukikena. Pirštu ima krapštinėti sofos medžiagą. Jai taip nejauku, bet tuo pačiu ir neįprasta. Keista Kostą matyti tokį švelnų. Šiąnakt jis neįprastai geras. Nejučia Miša ima vyrą matyti savo motinos akimis.

Tuščią kambarį užpildo jauki daina. Tokia tyli, bet ir ta, kurios neišgirsti neįmanoma. Ovidijų kartu su Hiperbole staiga nuplauna Sinatros melodijos ore. Štai čia jau pakvimpa senaisiais studijų laikais, kai Miša su Kostu klausydavo svingo ir džiazo. Ir šiąnakt juodu užklupęs globėjiškas Sinatros balsas pagaliau nuima senas voratinklių gijas.

Kostas atsistoja. Palinkęs prie stalo, degtinės stikliuką susiveikia jau nebeskaičiuodamas. Skaičių jis pametė nuo tada, kai pradėjo gerti ant drąsos.

Tada vyras atsitiesia. Stveria Mišos rankas ir pastato ją ant kojų. Ši, nors ir nustemba, vėlei sušildo blankias kambario sienas savu juoku. Kostą šis balsas persmeigia kaip durklas. Bet nuo dūrio jam taip gera. Lyg būtų koks nesveikas mazochistas. Jis išsišiepia iki ausų. Nusitempia moterį į patį svetainės pakraštį, kur nėra kraustulių - nutaria, jog čia bus jų mažytė šokių aikštelė.

– Aš neturiu šokiams tinkamos suknelės, džentelmene, – primerktomis akimis ji įžiebia Kosto pilve neregėtas liepsnas.

– Tiki be suknelės ir basa, – sugriebęs jos rankas Kostas nukreipia žvilgsnį į plikas jos pėdas.

O Miša nutyla. Staiga ją apleidžia jėgos net prasižioti. Jai nieko daugiau nereikia. Alkoholis galutinai aptingdo protą.

– Nueisi su manim į restoraną? – dabar Kostas labiau sušnibžda. Nuskamba tingiai. O Mišą suima juokas. Užsimerkusi ji paremia kaktą vyrui ant peties. Įsikimba jam į liemenį tvirčiau.

– Vienąkart ten jau buvom ir mums labai nepasisekė.

– Klaidas reikia taisyti.

– Aš žinau visus tavo tikslus, Kostai, – nors žinutė aiški, Mišos balsas toks paprastas ir lengvas, jog niekad neįtartum, kad galėtų slėpti kažką intriguojančio. – Tu nori ne taisyti, o kurti, tik pasirinkai ne tą žmogų. Pas mane jau viskas sukurta.

– Už šitų kalbų stovi Ovidijus, bet tokie manipuliatoriai kaip jis greitai praranda galią, – Kostas tyčia užmina ant jautrios Mišos vietos. – Tu turi pasirinkimą eiti su manim į restoraną arba ne, bet nei vienas, nei kitas tavo žingsnis nenulems mano intencijų pasikeitimo.

Miša vėl prikanda liežuvį. Ji leidžiasi talžoma dviprasmio jausmo - žodžių gerklėje prisirinkę tiek daug, bet tuo pačiu visi jie kažkur išsibarstę. Ji tik spokso vyrui į akis. Jau nujaučia, kas bus. Visi artimiausi jo ketinimai užrašyti tame žvilgsnyje. Tada akimirka skyla perpus ir vyras sugriebia Mišos kaklą. Lūpas prie jos priglaudžia beprotiškai švelniai. Jis nutirpsta nuo galvos iki kojų. Pasijunta lyg mokyklinukas, pirmąsyk pabučiavęs mergaitę. Koks beprotiškas poveikis. Kostas nustebina patį save - dėl Mišos moka būti visoks: ir bejėgiškai švelnus, ir silpnas. Jos aksomo glotnumo kaklą galėtų gniaužti taip, kaip šiandien smaugė springstančią Tomą, bet kažkuris Kosto vidinis balsas sako, jog su Miša reikia kitaip. Liežuviu godžiai tyrinėdamas Mišos lūpų kontūrus, vyras įsitikina dar kartą: sumeluotų sau, kad yra gerietis - toks, kokiu moka būti, kai to reikia. Padarytų tai dėl jos.