𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

4. | Nesiaukojantys

"Paprastai mes dėl
nieko nesiaukojam."

༻ ༒ ༺

OVIDIJUI praplėšus akis, įkyrūs saulės spinduliai užmerkia jas per prievartą. Iš pradžių vyras susiraukia dėl aršių rytinių šviesų, o vėliau pajunta ir spyrį į smilkinius - jo galva skiriasi perpus. Kuo stipriau merkiasi, tuo aršiau kūjis talžo ištinusią kaukolę.

– Dieve, palaimink mano rytą, – ironiškai sudejuoja.

Kimus Ovidijaus balsas išgąsdina jį patį - toks tembro praradimas jam nebūdingas, tad peršasi savaiminė išvada - arba praeitąnakt vyras išgėrė kelis kibirus, arba valandų valandas rėkavo.

Vakarykštės mizanscenos mintyse jam skrieja lyg per miglą. Jis pamena nuotrupas iš virtuvės, sėdint prie šalto viskio stiklinės. Vėliau vaizdai su namo grįžusia Miša vis ryškėja. Atsiplovus dulkėms Ovidijus atšviežina jų konfliktą. Iškart krūtinėje pajunta nusivylimo kartėlį, mat paskutiniu metu visi jų pokalbiai baigdavosi kvailais ginčais ir Mišos grasinimais skyrybomis. Išgėręs jis jausdavosi pervargęs nuo pastovios įtampos namuose, tačiau tik išsiblaivęs susivokdavo, kad dėl to didžiausią kaltę turėtų prisiimti sau.

Lyg galvos skausmo būtų maža, per smegenis jam kerta žodžių nuotrupos. Jis pamena ir kekšę, ir kalę, ir sumautą garbėtrošką, kurias tarsi akmenis svaidžiojo į Mišos daržą. Ovidijaus akyse atsikartoja scena ant laiptų, kai Miša buvo pargriauta ir prirakinta prie radiatoriaus... antrankiais?

– Velniava! – nusikeikęs vyras užspaudžia tvinkčiojančius akių obuolius.

Vėliau ranka nuslysta žiaunomis. Susimąstęs pirštais patyrinėja vos sudygusią barzdelę. Susiraukia.

Tada jis viską supranta. Prisimena, kai leidosi laiptais į pirmą aukštą, o Mišą paliko prirakintą. Ovidijui prieš akis iššoka tualetas. Vėliau ir klozetas, ant kurio tenai užmigo.

– Ot, mėšlas! – šįkart nusikeikia garsiau. – Miša? – atsimerkęs ima dairytis aplink. – Miša, tu čia?

Sunerimęs Ovidijus jau bando kapanotis iš migio, tačiau jį suvaržo metalas ant riešo. Tik sujudęs iš patalų, jis pagaliau susivokia, jog kažkas jį laiko. Ir laiko jį tie patys metaliniai antrankiai, su kuriais praeitąnakt kankinosi jo žmona. Kol barškina metalą į lovos galvūgalio turėklus, mintyse nebesuvaldo vis naujai gimstančių sąmokslo teorijų, nes nesupranta, kas iš tiesų vyksta.

– Miša, po velnių! – šūkteli su panika balse. – Ateik čia!

Ilgai raginti neprireikia. Ovidijaus nuostabai, žmona miegamojo balkono tarpdury pasirodo tą pačią akimirką. Kol vėjas jai tarp kojų plaiksto balsvas užuolaidas, sunerimęs jos vyras muistosi pataluose. Rūsčiu žvilgsniu siunčia ant moters didžiausius prakeiksmus.

– Tai gal paaiškinsi? – išspjauna jai be gailesčio.

O Miša nuginkluoja jį ledine veido išraiška. Taip pat be kruopelės gailesčio, nes jokiam gailėjimui šįryt čia ne vieta. Moteris prie lovos prieina neskubėdama. Tyčia erzina pagiriotą vyrą, nes trokšta, kad šiandien jam atsirūgtų labiausiai.

– Ko tu tyli? Tuoj pat atrakink!

– O tu kažkur skubi? Šiandien sekmadienis. Į darbą tau nereikia, – nutaiso nekaltą žvilgsnį. Prisėda ant lovos krašto.

– Dėl Dievo, Miša, man skauda riešą!

– Tai nesimuistyk ir neskaudės! – moteriai pakanka pakelti toną ir vyras paklūsta nurodymui. Liaujasi klibinęs antrankius ir suakmenėja. Tik tada išvysta žmonos akis.