𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

34. | Dykuma Po Oda

"Bet gyvenimas tik sunkia sultis - lašas po lašo iki paskutinės drėgmės, kol galiausiai iščiulpti vidaus organai pavirsta sausros praryta dykuma."

༻  ༒  ༺

NIŪRAUS pavakario akivaizdoje Miša ritasi žemyn kančių pakopomis. Laikina jos laimė saugiose Ovidijaus rankose tebuvo tik burbulas, kuris susprogo, kaip buvo nujausta širdies; gavusi antausį nuo šaltos motinos rankos, ji nugrimzdo dugnan.

Saulė tirpsta horizonto linijoje ir per taksi automobilio langą šis miražas toks nekaltai gražus. Tačiau ir tai tėra ciniška iliuzija, kvailinanti Mišą prieš dar būsimas gyvenimo audras.

Mišai kvapą užgniaužia vos įvažiavus į kiemą - tenai stūkso nematytas Honda automobilis su švyturėliais ant stogo.

Policija, pirmasis spėjimas, šovęs jai į galvą.

Ir tik suvokusi, jog neklydo, moteris atsitokėja. Atlygio žvilgsniu reikalaujančiam taksistui į rankas įgrūda banknotą, o laukan iššoka nelaukdama grąžos. Ji tekina nukaukši keliuku, tikėdamasi išvengti pačių juodžiausių scenarijų, tačiau baimė kraujyje jau pabudusi. Pro duris moteris įsliuogia sulaikiusi kvapą. Artyn virtuvės ji slenka pačiu sienos pakraščiu - iš lėto, norėdama nutildyti rėksnius batelius, mat iš kambario sklindantys vyriški balsai labai lengvai užgniaužiami.

- Turbūt grįžo mano žmona, - kai Miša nugirsta Ovidijaus balsą, lengviau atsikvėpia. Dabar jau patraukia virtuvėn ryžtingesniu žingsniu. Stabtelėjusi tarpdury, ji sutinka stūksant aukštaūgį nepažįstamąjį. Ir tik atokesniame virtuvės kampe jos žvilgsnis sutinka Ovidijaus akis - parimęs prie sienos, tarp stalo ir šaldiklio, vyras rymo rūškanotu veidu. Jo oda balta kaip popierius, o tai jo tamsiam gymiui nebūdinga.

- Sveiki, aš iš kriminalinės policijos, - pora svetimų akių susminga į moterį kaip adatos. Visai jauno gymio brunetas savąjį pažymėjimą atkiša jai prieš nosį.

- Kas čia vyksta? - sumišusi Miša apsidairo.

- Jie rado Tomą, - atsakantis Ovidijaus balsas šiurpus ir šaltas.

- Ką?

- Aš iš žmogžudysčių skyriaus, - uniformuotasis jaunuolis prieina arčiau. - Vakar popiet buvo rastas Tomos Vilkaitės kūnas. Kažkas iš gretimų kaimynų davė iškvietimą dėl triukšmo jos bute. Deja, policijos pareigūnai laiku atvažiuoti nesuspėjo.

Miša klesteli ant kėdės prie durų. Ištikta šoko ji neįstengia pralementi žodžio. Paniuręs Ovidijaus žvilgsnis, nors ir per kelių pėdų atstumą, ima spausti ją lyg sienos.

- Ar ji... negyva? - išmekena nepakeldama akių. - Jūs manot, kad kažkas prie to prikišo nagus?

- Naujausių tyrimų duomenimis visi įkalčiai rodo, kad prieš auką buvo panaudotas fizinis smurtas, - švelnaus balso vaikinas susikiša rankas į kišenes, pamažėle kaukšėdamas ant parketo. - Mėlynės ant kūno, viena kraujosruva ant veido. Rasta ir smaugimo žymių.

- Jie sako, kad Toma buvo pargriauta, o krisdama susitrenkė galvą į aštrų spintelės kampą. Mirė iškart, - neapsikentęs įsiterpia ir Ovidijus, o Miša nespėja dairytis - šnekančių aplink tiek daug.

- O ką jūs veikiat mūsų namuose? Kuo mes dėti?

- Su jūsų vyru susisiekėme tik kaip su vieninteliu Vilkaitės artimuoju, turėjusiu su ja ryšių. Radome jį pagal Tomos skambučių išklotinę, kadangi tyrėme paskutinius jos skambučius.