𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

29. | Keršto Vaisiai

"Galbūt Miša išties plieninė moteris. Ta be galo šalta ir savanaudė. Ta užpatentuota egoistė, kuri blogai savybei leido save užgošti."

༻ ༒ ༺

GINEITIŠKES Miša pasiekia jau tamsoje. Taksi automobilis išleidžia ją senųjų namų kieme, kai dangus jau skendi rūškanoje. Aplink blanku, tačiau kitoje takelio pusėje esantis alpinariumas vis tiek užkliūna jai už akių. Miša nepamena, kada paskutinį sykį jai teko stūksoti už šių namų slenksčio. Tačiau nostalgijai krūtinėje nebėra vietos. Visus ketinimus ji susidėliojusi eilės tvarka ir viskas vardan tiesos.

Prieš nuspausdama durų skambutį Miša nusižeria išsitaršiusius plaukus už ausų. Prilietusi pirštu darsyk patikrina ilgai kraujavusią nosį - aplink išplitę paraudimai apie traumą kalba užtektinai garsiai. Miša pamaigo skambutį, iškart kelissyk subaladodama į duris. Iš nervų kramtydama apatinę lūpą, ji spokso į virtuvės langą kairėje - ten, kur mirga blanki švieselė.

Ir visai netrukus duris jai atlapoja Ovidijus: suvelti plaukai ir apsvaigusios akys, lyg ką tik būtų išsiridenęs iš migio. Vėliau Miša žvilgsniu nuslysta plika jo krūtine - marškinių sagos atsagstytos iki pat apačios; jo nuogumas kaip ant delno. Kūnas Mišai aptirpsta nuo reginio, bet šįvakar ji nežada taip lengvai pasiduoti. Netarusi nė žodžio, ji nustumia Ovidijų nuo durų ir jėga prasibrauna į vidų.

- Miša? - ryžtingai žingsniuodama į virtuvę, moteris nugirsta ją iš paskos atsivejantį Ovidijaus balsą. - Aš tau skambinau. Ir rašiau. Ką tu čia veiki?

- Oho! - išvydusi reginį virtuvėje ji aikteli - ant stalo stūkso atidarytas raudono vyno butelis su pusiau nugerta taure šalimais. - Tai vis dėlto geri, taip? - atsigręžusi suneria rankas ties krūtine. - Žinai? O tu turi labai kvailą žmoną, nes ji eilinį kartą tavimi patikėjo.

- Palauk, tu ne taip supratai, aš... - pritrūkęs žodžių Ovidijus tingiai brūkšteli sau per kaktą. Jis atrodo užkluptas pačiu netinkamiausiu metu. - Miša, nėra taip paprasta kardinaliai atsiriboti nuo alkoholio. Tai ilgas procesas. Viskį aš pakeičiau į vyną. Vis tiek silpniau.

- Degradas, - spjovusi vyrui su panieka veide, ji susmunka ant kėdės. Griebusi butelį, pripildo taurę alkoholio doze ir viską sau į gerklę susiverčia vienu ypu. Ovidijus kitapus kambario kaip stypsojo, taip ir stypso.

- Kas tavo veidui? - susiaurinęs akis prieina arčiau. Iš nejaukumo Miša nusisuka nuo jo tolyn. Vyno likutis veržiasi atgal stemple. Ji žagteli. - Miša, girdi? Kas yra? Tavo nosis, ji -

- Atstok, gerai? - grubumas iš jos pasileidžia lyg šaltas blyksnis. - Ovidijau, pasakyk man tiesą.

- Apie ką tu kalbi? - žengteli atgal.

- Buvau pas Kostą, - pradeda nužerdama tuščią taurę į kitą stalo pusę. - Radau ten krūvą narkotikų. Padariau, ką man sakei - pasidomėjau kuo mano draugelis užsiima, - sąmoningai pacituoja Ovidjaus frazę. Jis sustingsta, tačiau neilgam - į sceną žengia senoji arogancijos kaukė.

- Tai gal dabar jau pagaliau tiki, kad su jokiais narkotikais aš nesusijęs?

- Tikiu, - tvirtai linkteli. - Ne tas žodis, kaip tikiu, - kalbėdama ji iš galinės džinsų kišenės išsitraukia du buteliukus, kuriuos pavyko nugvelbti iš Kosto buto. Sustato juodu ant stalo. - Panašu, kad čia tas klofelinas, kurio buvo rasta tavo kraujyje.