𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

33. | Ji kalbės su Dievu pakeliui į pragarą

" – Nusiimk akinius ir pagaliau pamatyk, kur juoda, o kur balta, gerai? Jau laikas, mama."

༻  ༒  ༺

PALIKUSI Ovidijų namuose, Miša jau dešimtį minučių tūno taksi automobilyje. Nosį jai riečia aitrus salono gaiviklis, užgniaužęs kvapą kartu su neišvėdintu rūkalų šleifu. Nors sėdi ji atokiai - prisispaudusi prie galinių durelių lango - veidrodėlyje šmėžtelint vairuotojo veidui, nesunku nuspėti, jog rūkalius, užteršęs mašiną nikotino dvoku, tai jis.

Bet pajautrėjęs skrandis Mišai tąsosi ne vien dėl vimdančio kvapų mikso - gerkle jai kyla artėjanti akistata su seniai matyta mama. Būtent pas ją Miša dabar važiuoja. Sulaukusi iš Kosto pačių šviežiausių naujienų, moteris nusiteikė sunkiausiam etapui - tiesa, kurią kol kas težino tik ji ir Ovidijus, pasidalinti su motina.

Moteris jaučiasi išsekinta vis iš naujo besisukančio dramų ratlankio. Ji žvelgia pro dulkėtą langą tokiomis abejingomis akimis, kad joks mirtingasis nepamanytų, jog jame glūdi tokios bekraštės emocinių tornadų versmės.

Kai iki seno mamos daugiabučio telieka vos keli šimtai metrų, o iš piniginės pats laikas ištraukti taksistui kupiūrą už pavėžėjimą, rankinėje ima vibruoti begarsis telefono signalas. Todėl Miša atsiraitoja rankoves - reikės nudirbti du darbus vienu metu: šnekės ir skaičiuos pinigus.

– Klausau, – numykia prispaudusi mobilųjį prie ausies petimi. Dabar ji įnikusi į piniginę.

– Miša, kur tu šitiek laiko prapuolus? Aš tau skambinau kelias dienas. Kodėl tu išsijungus telefoną? – kitapus ragelio pasipila baimingi mamos priekaištai.

– Mama, aš jau prie tavo namų. Nepyk, kad buvau dingus kaip į vandenį, bet dabar čia mažiausia problema.

– Palauk, tu atvažiuoji?

– Klausyk, aš išlipu iš taksi ir būnu pas tave už kelių minučių, gerai? – Miša numykia labai nenoriai. Vargais negalais susimokėjusi ji sužiobčioja taksistui mažytę padėką ir jau lipa lauk.

– Oi, vaikeli, kaip gerai, kad tu čia, – mamai atsidusus su akivaizdžiu palengvėjimu balse, Miša sutrinka. – Supranti, aš ką tik atsisukau praeitos dienos žinių reportažą, nes vakar turėjau tiek daug reikalų, kad apskritai neturėjau laisvos minutės įsijungti televizoriaus.

– Mama, būk gera, – skuosdama daugiabučio laiptinėn Miša, negalėdama tverti, užverčia akis. Dabar ji mažiausiai nusiteikus klausytis beprasmių motinos pasakojimų, kokias paskalas ji nugirdo komerciniuose kanaluose.

– Palauk, Miša, tai rimta.

– Kas?

– Aš mačiau Kostą, – Mišos kūnas sustingsta į akmenį. Ji stoja vidury laiptų, kur triukšmingi jos batelių kulniukai jau buvo pradėję kaukšėti. – Jį suėmė kartu su kažkokiu banditu ir kaltina narkotikų platinimu. Miša, kokia pekla čia verda? Iš pradžių tu pradingsti kaip į vandenį, o vėliau gaunu smūgį iš pasalų dėl Kosto. Žinok, nuo to laiko, kai išgirdau šitą nonsensą, man dar tebedreba širdis.

– Mama, rakink duris, nes aš jau čia, – įsako motinai ignoruodama pastaruosius jos nuogąstavimus. Mama nutraukia telefono ryšį, nes pašnekovė jau stūkso kitapus namų slenksčio.