𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

7. | Radybos ir Skambutis

"Ir niekada nebus taip, kad grobį
nugvelbsi akimirką, jo užsimanęs."

༻  ༒  ༺

UŽSIBARIKADAVUSI Kosto tualete, Miša tik beprasmiškai švaisto minutes. Stojusį laiko luitą tirpdo cigarečių dūmais. Nikotinu ji nuodijasi nesusimąstydama, mat pastarosios gyvenimo griūtys pareikalavo iš moters tokios aukos. Karts nuo karto parūkyti ji visada mėgdavo, tik dabartinis cigarečių kiekis neprilygsta rūkalei Mišai iš praeities.

Kai susmilksta paskutinioji suktinė, moteris susivokia, jog sėdi rūke. Visas vonios kambarys apniauktas dūmais, o kartus tabako kvapas turbūt neabejotinai pasiekė net ir patį atokiausią buto kampą. Sunerimusi, ką pasakys Kostas, jog akiplėša rūko kambariuose, ji ketina atverti langą. Tik prieš tai dar pavėpso į nuorūkas klozete. Nuleidusi jas vandeniu, moteris stabteli, nes pasivaidena, jog kažkas sublizga ant grindų. Miša atidžiai apsidairo, apšniukštinėja juodas tualeto plyteles, kol galiausiai prie kriauklės užtinka besivoliojantį blizgutį:

auskaras.

Papuošalą vienišių Miša pakelia nuo grindų. Susiraukusi varto jį delne, o mintyse jau kurpia galimas teorijas.

Auskaras turi svorį, o deimanto imitacija viduryje, Mišos nuostabai, neturi jokio įbrėžimo.

Gal ir ne imitacija, ima mintyse svarstyti, panašu, kad Kostas turi su kuo leisti laisvalaikį, o suvaidinta jo depresija dėl neįvykusios jų studijų laikų meilės ne tokia jau ir tragiška.

Kai lubose susispietę dūmai ima graužti Mišai gerklę, moteris atsitokėja. Radybas įsimeta į džinsų kišenę, o langą atlapoja iki pat galo. Paskendusi mintyse, ji atrakina tualeto duris, tik ištrūkti iš rūkyklos jai nepavyksta, nes atsitrenkia tiesiai į Kosto krūtinę.

– Jėzau, Kostai, nemačiau tavęs. Išgąsdinai, – susiima sau už krūtinės. Vyras dirsteli tualeto vidun, o jo veido mina persimaino akimirksniu.

– Tu rūkei tualete?

– Žiūrėk, aš atidariau langą. Galim palikti praviras duris ir dūmus prapūs skersvėjis, – išsigandusi moteris ima teisintis, o Kostas prasišiepia. – Čia tik pora cigarečių. Nežinau, kas užėjo. Niekad nerūkau viduje.

– Viskas gerai, – sukrizenęs numoja ranka. Abudu jie patraukia svetainės link. – Bet žinok, kad, dėl viso pikto, čia yra ir balkonas.

Kostas pro juoką primena moteriai apie dar vieną galimą vietelę rūkymui. Vėliau nutyla, nes pajunta, kad dar norėtų jai priminti ir laikus, kai cigaretę Miša traukdavo jam miegant. Vyras grubiai nuryja visas scenas iš miegamojo, kai dailios dūmų pynės jai iš lūpų garuodavo, galvą padėjus vyrui ant krūtinės. Kostas žino, kad šįkart tualete ji nikotinu nuodijosi ne šiaip sau. Greičiau jau reabilitavo save po šalto dušo, kuriuo savo egoistiškais gręžiojimaisis į praeitį jis ją užpylė.

Todėl jis nebedaro Mišai spaudimo, nes per savivaliaujantį liežuvį jaučiasi prisidirbęs iki kaklo.

Dabar jau Miša griebia vadžias į rankas. Stabtelėjusi koridoriuje, sumeta žvilgsnį tiesiai Kostui į akis. Tokia pat reikli ir jos žvejyba džinsų kišenėje, mat smulkus papuošalas profesionaliai slapstosi kietoje džinsų medžiagoje.