𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

40. | Apgauti

༻ ༒ ༺

PIRMĄSIAS akimirkas virtuvėje Miša su motina ištveria tyloje. Stebeilydama į tuščią šaldytuvą moteris tebegalvoja apie šiltą mamos šypseną ir globėjišką jųdviejų apsikabinimą tarpduryje. Atrodo, lyg paprastas akių kontaktas ar fizinis prisilietimas puikiausiai užglaistytų neramumus krūtinėje. Bet tik atrodo, tik trumpam. Tas nerimas vėl atplaukia tartum užmiršta banga.

Nuo šladytuvo lentynų Mišos akys karts nuo karto dirsčioja į langą pašonėje. Nuo jo dvelkia vėsus oras ir gaiva. Stikle matyti prie malkinės besisukiojantys Ovidijus su Dina. Jiedu krauna sau į glėbius malkas, kol tuo tarpu motina su dukra griauna jas skiriančias sienas tylėdamos. Ir kliūtys ima byrėti viena po kitos, kai mama galop prisėlina artyn.

- Sakyk, - vos pajunta žingsnius, Miša atsitokėjusi nuo lentynos stveria kietojo sūrio gabalėlį. O moteris sutrikusi pasiremia ant stalviršio greta dukters, susmeigusios akis tik į pjaustymo lentelę su peiliu.

- Sakyk ką?

- Viską, su kuo čia atvažiavai.

Mama nudelbia akis į marmuro imitaciją sau po rankomis. Juodvi stovi greta, petys į petį.

- Man ant širdies guli be galo daug, Miša. Patikėk manim, tikrai ne viską tu nori išgirsti.

- Jeigu tu žinai, ko aš mielai klausysiuos, o ko ne, tai kodėl tau nepradėjus nuo tų mielų dalykų?

- Taip, - tarsteli susimąstydama. Pasilenkia dar žemiau, dilbiais paramstydama kūno svorį. Klostuotas jos sijonas suplazda ore. - Aš daug galvojau ir priėjau išvadą, kad nuomonės turėjimas pats iš savęs nereikalauja būti brukamas visiems į rankas. Kartais, atsižvelgiant į situaciją, pravarčiau daug ką nutylėti ir pasilaikyti sau, - dailiai nulakuotu nagu pakrapšto margą stalo paviršių. - Atrodė, kad visąlaik tai ir stengiausi daryti.

- Ne, mama, - Miša, nors ir deda į žodžius visas pastangas, akių nuo peilio rankose neatplėšia. - Tu stengeisi save apgauti, o ne iš tikrųjų pasilaikyti savo požiūrį už dantų.

- Bet tu negali neigti - aš tikrai stengiuosi, - nesutinka moteris. - Jūs susituokėt su mano sutikimu. Tuoj kartu gyvensit jau dešimt metų. Kas, kad kartais lepteliu kažką bjauraus? Iš esmės aš jūsų santuokai neprieštarauju.

- Betrūko tik to, kad prieštarautum, - nesusitvardžiusi Miša prunkšteli. Piktokai. Sugniaužia peilio rankenėlę iki krumplių baltumo. Į motiną pažvelgti dar nedrįsta. - Net dabar tu kalbi taip, lyg manytum, kad mano gyvenimas yra tiesiogiai priklausomas nuo tavo žodžio. Manai, visa tai, kur dabar esu, tėra vien tik tavo nuopelnas? Galvoji, kad būtum mane atkalbėjus? Nedavus palaiminimo? Mama, pažvelk paviršutiniškai - kas mums iš to palaiminimo, jei tavo atžvilgiu tai tik formalumas? Kritinėmis aplinkybėmis būtume susituokę ir be jo.

- Bet tu privalai mane suprasti, - mamos balsas tvirtas kaip plienas. Toksai jis niekada nederėdavo su švelniais jos veido bruožais. - Tu mano dukra, o kiekviena motina nori, kad jos vaikas gautų viską, kas geriausia. Tu ištekėjai pagal civilinį kodeksą. Be bažnyčios. Be iškilmių. Sau į vyrus pasiėmei vyresnį ir dar išsiskyrusį. Na, pripažink vieną dalyką - kad ir kaip tu dabar begyventum, tavo pradžia galėjo būti gražesnė.

- Dieve, kokia puikybė, - motina Mišą išprovokuoja numesti aštrų įrankį ant mentelės. Dabar ir ji pasiremia ant stalviršio. Pakelia akis, bet ne į mamą, o tik į blankią sieną priešais. Jos lūpos ima formuoti apmaudą. - Mama, ką tu sau galvoji? Projektuoji gyvenimą pagal modelį?

- Aš tik sakau, kad tu buvai verta daugiau, nei gavai.

- Sakai? - pirmąsyk pažvelgia į motiną. - Norėčiau pažiūrėti, kaip dabar skiestum apie mano vertę, jei per klaidą būčiau susituokusi su Kostu, - nusigręžusi į langą ironiškai suprunkščia. Tenai išvysta tvirtą Ovidijaus nugarą, jam nešant pilną glėbį malkų. - Supranti, kad jei ne Ovidijus, būčiau paskendusi meluose su tuo sumautu aferistu? Bet užtat susituokę mes būtume bažnyčioje, mama! Gal vis dėlto verta?