𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

32. | Po Žieve

"Meilė būna skirtinga
tiek pagal stiprumą,
tiek pagal formas."

༻  ༒  ༺

DVI ramybės naktys - lygiai tiek Miša leido sau užmiršti visą tamsą, kurią, sugrįžusi pas Ovidijų į namus, ji paliko klaidžioti už lauko durų. Iš naujo atradusi užuovėją moteris padarė neįmanoma - iš esmės nedalomą gyvenimą ji padalijo į dvi lygias dalis. Vieną tamsųjį gabalą ji išmetė už durų slenksčio, o likusį šviesulį su didžiuliu gražiausių iliuzijų burbulu ji pasiliko sau. Pamiršo ji ir Kostą, ir visas jo nuodėmes; numetė nuo savęs menkiausias nuotrupas iš neišdildomo jų konflikto automobilyje.

Neišdildomo, nes lygiai po dviejų naktų saugi Mišos tvirtovė subyrėjo. Laikinas atsiribojimas nuo blogio griuvo kartu, paskutinį rytą Ovidijui nekaltai paklausus apie vasarnamy likusius Mišos daiktus. Tą pačią sekundę visi juodžiausi dūmų stulpai atėjo jos pasiimti. Kartu trenkė ir suvokimas, jog dar vienos akistatos su Kostu jai nepavyks išvengti - juk sugedęs automobilis taip ir pasiliko stūksoti jo namų kieme.

Todėl Miša susikrimto. Su smulkmenomis papasakojo Ovidijui, kaip viskas klostėsi, jai paslapčia įsmukus į Kosto butą.

Dabar, tarp galvą sunkinančių kalbų, abu jie dar ir sukasi virtuvėje. Ovidijus laikosi tradicinių pareigų - verda jiems po puodelį kavos, o Miša tepa sviestą ant batono. Iš nervų peiliu jau baigia išskaptuoti kiaurymę, mat rankos jai dreba vien nuo minties, kad greičiausiai tame nelemtame Kosto kieme jai reikės pasirodyti dar šiandien.

– Jėzau, vargšas sumuštinis, – praslinkdamas prošal Ovidijus dirbtinai apverkia suniokotą batono skiltelę. – Gal tu geriau padėk tą peilį.

Miša meta įrankį ant stalviršio, o nuo lentelės su maistu nusigręžia, lyg visas šis gaminimo procesas ją pykintų. Sukeitusi rankas sau ant krūtinės, giliai atsidūsta. Ovidijus kitapus virtuvės dirsteli į žmoną darsyk.

– Kaip ne laiku sugedo tas automobilis, – jau ne pirmąkart šiandieną suinkščia Miša.

– Matai? Ten kur Kostas, šalia ir visa krūva bėdų.

– Ovidijau, man visai nejuokinga, – pasipiktina ji. – Iš pradžių tas šūdžius trenkia man į veidą, o po kelių dienų aš ir vėl, lyg nieko nebūtų įvykę, slampinėju po jo balkonu?

– Taigi vis tiek važiuosim prie to tavo automobilio kartu. Apginsiu, – nesureikšmindamas situacijos vyras patraukia Mišą nuo virtuvės kampo. Perima jos poziciją ir griebia peilį į rankas.

– Apginsiu, – kandžiai pamėgdžioja.

– Matai, kaip greitai stalai apsisuko? – ramiai sau skirsto sviesto gumulėlį ant tos pačios išskaptuotos riekelės. – Dar visai neseniai buvai pasiryžus dėl Kosto perkąsti man gerklę, o dabar ieškai, kad kas nors nuo to draugelio apgintų.

– Visų pirma, gynėjų aš neieškau, – atsigręžusi persmelkia juodą Ovidijaus pakaušį serijinio žudiko žvilgsniu. – Antra, mažiausia, ką tu galėtum padaryti, tai patylėti - viskas, ką šioje situacijoje tu visus aštuonerius metus ir darei.

– Gerai, gerai, tik nepyk, – kaip taikos ženklą Ovidijus prikiša Mišai prie lūpų dar šviežio sumuštinio skiltelę. Moteris principingai stumia jį šalin. – Miša, būk gera... – dabar atsidūsta kiek rimčiau. – ...mes viską išsiaiškinom.