𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

19. | Aktualijos

"– Tavo problema yra ta,
kad tu visai nepažįsti vyrų, Miša".

༻ ༒ ༺

ŽVANGANČIŲ indų gaudesys, rodos, kaukia Mišos galvoje. Tik tada ji pripažįsta atpratusi nuo šitokio žmonių šurmulio. Moteris nepamena, kada paskutinį sykį jai teko buvoti restorane - turbūt tik prieš pusmetį, jiems su Ovidijumi simboliškai minint aštuntąsias jų santuokos metines. Dabar Miša žvelgia į verdantį gyvenimą iš arti: nesiliaujantis brūzgesys, nenutilstančios kalbos, sekamos įvairių kikenimų.

Indai, lėkštės ir šakutės.

Iš tiesų tai viskas, apie ką moteris tegalvoja. Metalo barškėjimas veda ją iš proto, bet dėl tokio savo jautrumo ji kaltina tik iš dangaus nukritusį Ovidijaus skambutį.

Tačiau visų, viduje verdančių dramų Miša į viešumą neiškelia. Kitapus stalo įsitaisiusio Kosto akivaizdoje moteris maskuojasi profesionaliai nekalta šypsenėle. Drauge su raustančiais skruostikauliais, ji jaučia ir blizgančias savo akis. Sumetusi koją ant kojos, iš lėto gurkšteli šlakelį raudonojo vyno. Iš pradžių pažiūri į gėrimą skeptiškomis akimis, mat nekaltas stiklo gabalas su tamsiu skysčiu jai primena sutuoktinį - raudonas vynas - jų gėrimas. Tačiau neprašytų minčių ji greitai nusikrato. Nusiteikia visą savo dėmesį sutelkti į draugą, su kuriuo čia atėjo. Na, galbūt dar ir į restorano muziką fone, maloniai papirkusią jos ausis.

– Kažkaip keistai tu į mane žiūri, – susiaurinusi įkypas akis, moteris nutaiko į ją žvilgsniu ryjantį Kostą strėles.

– Pirmoji priežastis: šįvakar tu gražiai atrodai, – pareiškia su tuo savo gerai pažįstamu atkaklumu balse. – Antroji: dar tu atrodai susirūpinus, bet dabar aš galvoju ar tikrai nutiko kažkas rimto, ar viskas gerai, nes pastaruoju metu tu tokia prislėgta būni dažnai.

– Oho, – lepteli, lyg žodžiais Kostas būtų išplėšęs iš jos amą. Pastato taurę ant stalo. – Vis dėlto, tu greitai analizuoji emocijas veiduose.

– Priimsiu tai kaip komplimentą, – vyptelėjimas siaurose jo lūpose vos matomas, tačiau pasitikėjimas savimi kaip ant delno. Dabar vyras atsilošia kėdėje. – Bet grįžtant prie reikalo, ar viskas gerai?

Miša palinksi galva nesudvejodama. – Kad jau atsidūrėm tokiame prabangiame restorane, gal nereikia į paviršių kelti neesminių problemų ir negatyvo?

– Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi, – gūžteli pečiais. – Aš traktuočiau taip, kad mes čia atėjome kalbėtis apie šių dienų aktualijas.

– Man patinka toks šmaikštus tavo veidas, Kostai, – norėdama prisidėti prie vyro žaidimo, ji vos pastebimai beda į jį pirštu. Pagiria jo manieras, nors šalia galėtų drąsiai paminėti ir dailiai sušukuotus jo plaukus. O ką jau kalbėti apie perlo baltumo marškinius?

– Tai ar nori paliesti aktualijas?

– Matau, kad tu nekantrauji labiau nei aš, – sukikena, akis paslėpusi po blakstienomis. Minutėlę padvejoja. – Kokios čia aktualijos? Kai pagalvoji, tik eilinės, to paties plano dramos galvoje.

– Nujaučiu, kad mes krypstam prie Ovidijaus, – vyras teigia tik sau pačiam, tačiau Miša linkteli patvirtindama.

– Prieš tau įsukant į kiemą, jis man paskambino, – faktus moteris atskleidžia lyg vaikas, žengdamas pirmuosius žingsnius. Atsargiai. – Pasirodo, vakar jį paleido iš ligoninės, tai tas nieko nelaukęs ir puolė manęs ieškoti.