𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

37. | Išpjautas Žadas

"Rankos žmogui duotos tik dvi. Širdis krūtinėje išvis tiktai viena - joje sutilpti gali beprotiškai daug, bet kiekvienas beprotiškai turi savas ribas.."

༻  ༒  ༺

LIKUSIĄ naktį Miša taip ir nesudėjo bluosto. Atgal į lovą ji negrįžo - pirmosios aušros sulaukė virtuvėje, prie to paties stalo, ant kurio parimusi vis iš naujo skaitė laišką. Rytą, Ovidijui išlindus iš guolio, abu jie tradiciškai ėmėsi savųjų pareigų: kavos virimo ir sumuštinių tepimo. Vyras pabudo žvaliomis akimis, o Miša, nors ir su išburkusiais vokais po akimis, puikiai apsimetinėjo. Susikūrusi sau melagingo žvalumo apsiaustą, ji nepaliko Ovidijui jokių įtarimų. Moteris sąmoningai užglaistė sukrėtusias naujienas iš praeitos nakties, o laišką, kurį rado po automobilio sėdyne, nuslėpė nuo vyro tyčia.

Meteoritiškai iš dangaus nusileidusios Tomos tiesos ir karščiausių jos jausmų Miša suvirškinti dar nespėjo. Aprėpti vis dar yra tiek daug, o rankos žmogui duotos tik dvi. Širdis krūtinėje išvis tiktai viena - joje sutilpti gali beprotiškai daug, bet kiekvienas beprotiškai turi savas ribas. Todėl Miša išgyvena ne dėl savęs, o dėl Ovidijaus.

Pirmąsyk per šitiek metų ji rimtai suabejojo savo vyro tvirtumu. Ji rimtai susimąstė apie tuos širdies rėmus; lyg ant svarstyklių ėmė sverti Tomos emocinį sprogmenį ir Ovidijaus galimybes aprėpti.

Jis duš į šipulius. Skils į smulkiausias šukes ir tada pradinio jo tvirtumo rekonstrukcijai prireiks beprotiškai daug.

Todėl šios abejonės ir privertė Mišą paslėpti laišką savo rankinėje. "Jam reikia atsigauti po Tomos nužudymo", dar šiąnakt tvirtai apsisprendė Miša, "reikia pilnai atsistoti ant kojų po jų santykius nusiaubusios krizės, nes kol kas nelengva dar nei jam, nei man".

Vardan šio kilnaus tikslo moteris sau ant lūpų prisiklijavo dirbtiną šypseną, o vėliau didžiavosi savimi, kad primygtinai neleido savo niūrumui sugriauti ramaus ryto virtuvėje. Abu papusryčiavę jiedu pasidalijo lengvasvorėmis žodžių nuotrupomis, kurios lyg ir rūpėjo, lyg ir ne. Tik vėliau moteris užsiminė vyrui apie šios dienos planus. Prieš galutinai palikdama jį prie pusryčių stalo vieną, Miša informavo jį apie kiek anksčiau gautą šaukimą į komisariatą dėl Kosto narkotikų bylos.

Todėl dabar aukštakulniai Mišos bateliai jau kaukši gaudžiančiame koridoriuje. Kaip dėl Tomos nužudymo jų namuose pasirodęs tyrėjas ir įspėjo, Miša sulaukė lemtingojo skambučio. Ir dabar ji kabinete - palikusi Ovidijų nerimauti vasarnamyje, prie ežero, o pati gniaužia sau prie krūtinės rankinę su minčių nė akimirką neapleidžiančiu aukos laišku, nors ir nebe jis dabar svarbiausias.

Iš pradžių pražilęs, akiniuotasis tyrėjas leidžia Mišai apsiprasti, nespausdamas moters prie sienos, tačiau įtampa chroniškai plėtojasi.

– Pažįstate Žeimį dešimt metų, bet apie jo nelegalią veiklą sužinojote tik dabar? – suraukęs žilstelėjusius antakius, pirštu vyriškis pastumia ant nosies galo nusmukusius akinius. Sumetęs koją ant kojos, supasi savame soste, kitapus stalo akylai stebėdamas tardomąją. – Labai keista.

– Na, pirmą Kosto susidūrimą su narkotikais aš mačiau savo akimis, nes buvau šalia, – nejaukiai krenkšteli Miša. Tyrėjo mina nesimaino jau kurį laiką - jis moka būti neutralus iš išorės. – Mums buvo šiek tiek virš dvidešimt. Žinot, kaip vyksta studentų gyvenimas - linksmybės, barai, naktiniai klubai, alkoholis... dažnai ir dar stipresni svaigalai, – akis ji nudelbia į sau ant kelių bežaidžiančius pirštus. – Mūsų draugų grupelė kartais parūkydavo žolės, o Kostas labai greitai į tuos rūkymus įsijautė. Vėliau, kai pradėjo bandyti kitokias medžiagas, aš susirūpinau. Liepiau jam mesti, o tas iškart visas tas kvailystes ir užrišo.

– Sakot, taip lengvai ėmė ir nutraukė reikalus?

– Bent jau tokį įvaizdį jis pats sukūrė, – neužtikrintai gūžteli pečiais. Į tyrėją žiūrėti vengia, nes būti tardomai jai nejauku. – Netrukus mes išsiskyrėm. Kostas metė mokslus ir kelis metus buvo dingęs kaip į vandenį. Pats sakė, kad buvo palikęs Lietuvą tik dėl aplinkos pakeitimo, nors esu įsitikinus, kad būtent tame laiko periode buvau atsitiktinai jį mačiusi Vilniuje.

– Maždaug apie kuriuos metus jūs kalbate?

– Nesu tikra... – pasikaso kaklą po palaidų plaukų užuolaida. – ...gali būti du tūkstančiai penkiolikti arba šešiolikti.

Vyriškis iškart žvilgteli į sau ant kelių gulintį dokumentų segtuvą. Peržvelgia kelias detales, vėliau pakelia į moterį akis.

– Pagal keturiasdešimt ketvirtą straipsnį, du tūkstančiai penkioliktaisiais metais Kostas Žeimys gavo administracinį trisdešimties parų areštą dėl neteisėto narkotikų ir kitų psichotropinių medžiagų laikymo. Taip pat jam buvo skirta piniginė bauda, – tyrėjas perskaito Mišai ant lapo išspausdintus duomenis. Moteris sutrinka.

– Vadinasi, Kostas į teisėsaugos nagus įkliuvęs ne vieną kartą, – atsilošusi suneria rankas sau ant krūtinės. Akimirką net pamiršta ant kelių tysančią rankinę. – O kaip jis įsivėlė dabar?

– Kostą išdavė jo bendrininkas, – ramiai sau sriūbteli iš puodelio, kurį dar susitikimo pradžioje ant stalo atnešė jo sekretorė. – Tipinė situacija: jeigu bendrininką pričiumpa pirmiau nei organizatorių, anksčiau ar vėliau į paviršių išlenda ir tie, kurie stovi už bendrininko nugaros.

– Na, situacija man daugmaž aiški. Girdėjau reportažus žiniasklaidoje, – neramiai įsiterpia.

– Bet naujausių žinių, spėju, dar nežinote, – nepakantumą vyras Mišoje sužadina nekalta replika. Todėl moteris iš lėto sudeda dilbius ant stalo. Lenkiasi artyn. – Kostas Žeimys kaltinamas ne tik dėl narkotinių medžiagų platinimo ir nelegalaus jų laikymo.

– Jūs apie Tomos Vilkaitės nužudymą? – moters akys ima lakstyti į šalis. Ji sumišusi, nes tyrėjas informaciją nutekina per daug lėtai.

– Tai šalutinė kaltinamojo byla, bet šalia jam iškelta ir dar viena, – vyrui nurijus seilių gniutulą, Miša pastebi Adomo obuolį šoktelint jo gerklėje. – Matote, atlikus Kosto namuose kratą, mes radome šalutinės, visai su narkotikais nesusijusios medžiagos. Dabar renkame įrodymus, kad Kostas su dar keliais bendrininkais filmavo ir nelegaliai platino pornografiją.

Paskutinis tyrėjo žodis išplėšia iš moters amą. Išpjauna žadą be jokių nuskausminamųjų. Ir dabar ji sėdi kaip akmuo. Jos žandikaulis nori atvipti, tačiau sučiauptos lūpos kovoja - neleidžia Mišai bevališkai išsižioti.

– Negali būti, – griežtai papurto galvą, ore sukedendama beveik visai neataugusius plaukus. Ji pamena dieną, kai paslapčia šnipinėjo Kosto namus ieškodama tenai įkalčių - stalčiuje po televizoriumi ji nieko panašaus neaptiko. – Koks kvailys tokią medžiagą laikytų tiesiog savo bute?

– Na, pagrindinė duomenų bazė buvo rasta Kosto garaže, o ne bute.

Tik dabar Miša prisimena privatų draugo garažą rūsyje. Kūnas jai nueina šiurpais, mat ausyse spengia tik seni vyro mulkinimai ir dirbtinas guodimasis, neva šitokį prabangų kampelį savo automobiliui jis nusipirko visai be reikalo - vis vien visuomet pastato mašiną kažkur vidiniame kieme. Su kiekviena papildoma minute moteris vis tvirčiau įsitikina, jog šitas prakeiktas aferistas gyvenime buvo kruopščiai pamatavęs menkiausią savo žingsnį. Viskas buvo suplanuota. Viskas apgalvota.