𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

28. | Trijų Dešimtmečių Premjera

"Ir Mišai pavyksta.
Ji išgąsdina monstrą,
kuris dar visai neseniai
baimę pasėjo joje."

༻  ༒  ༺

GAVĘS Mišos žinutę, Kostas daugiabučio kieme atsidūrė vos po kelių minučių, nes jau buvo pakeliui. Dabar Miša negalėtų apsakyti žodžiais, kokį klaikų jų akių kontaktą teko ištverti, vyrui pasirodžius prie jos automobilio. Atrodė, visas blogis, kurį Kostas buvo palikęs jai sodyboje, staiga vėl šovė į patį emocijų sūkurio centrą. Susitikę antrąsyk jiedu neturėjo kur dėti akių. Kostas tenumykė vos kelis žodžius, o Miša vis mėtė žvilgsnį po kojomis.

- Keista, kad išvis čia važiavai, - šaltu tonu įtarinėjo jis, - Dėl raktų galėjai paprasčiausiai įspėti. Būčiau pats iki vasarnamio prilėkęs.

Miša tik sugūžčiojo pečiais, - užsukau pas tave pakeliui, - gal net porą sykių tuo pačiu save teisino.

Tačiau bjauri akimirka amžinai netruko. Pritrūkę viens kitam žodžių, abu jie apsikeitė šaltais atsisveikinimais ir, žinoma, raktus susigrąžinęs Kostas pranyko laiptinėje. O Miša dar neleido sau atsipalaiduoti - sėdusi į automobilį ji sustrategavo tolimesnius žingsnius.

Palūkėjo mašinoje dešimtį minučių, paskambino Kostui darsyk ir apsimetusi ėmė virkauti, neva jos automobilis nepajuda iš vietos. O vyrui leistis į pagalbą tiek ir pakako.

Dabar Kostas pluša prie mašinos variklio. Palindęs po kapotu tikrina laidų sujungimus, o Miša šalimais tik spokso jam į nugarą. Be paliovos kramto nagus - įtampa kaip stvėrė, taip jau ir nebepaleidžia. Tada Kostas atsitiesia su giliu atodūsiu. Užtrenkęs kapoto dangtį, pasiremia ant jo rankomis.

- Na, kaip? - pribėga prie jo susirūpinusi.

- Niekaip, - išspaudžia apgailestaujančiu tonu. - Turėsim kviesti meistrą, nes gali prireikti kompiuterinės diagnostikos.

- Tai nieko negalima padaryti?

- Na, aš ne specialistas, Miša, - pavarto akis tarsi su nuoskaudomis iš ryto sodyboje. - Čia gali būti bet kas: ir variklis, ir turbina, ir kažkurio iš laidų nekontaktavimas, - Kostas garsiai pasvarsto. Apsisukęs prisėda ant kapoto. - Tai sakai, atvažiavai iki manęs perduoti buto raktų ir staiga jau nebepajudi iš vietos?

- Man pačiai keista. Iki šiol šita seniena puikiai veikė, o dabar staiga ėmė ir užsilenkė, - Miša net nežiūri vyrui į akis. Bijo, kad žvilgsnis paliks per garsus. - Neįsivaizduoju ką daryti. Gal skambint į autoservisą?

- Tai tu nesirūpink, - numojęs ranka sprandą pasikaso. - Aš pats viską sutvarkysiu. Vis tiek mašina liks mano kieme. Iškviesiu meistrą. Jei reikės, nutempsim ir į servisą, - išsyk nutaiso rūpestingojo snukelį. - O tu sėsk pas mane. Pavešiu, kur reikia.

- Viskas gerai, Kostai, - ji pasipriešina. - Aš išsikviesiu taksi. Vis tiek būčiau važiavus namo.

- Tai koks skirtumas? Pavešiu, - Kostas nuskamba įsakmiai. Ne siūlančiai, ne prašančiai, net ne įkalbinėjančiai, o įsakmiai. Ir tos akys, ligi šiol skaidria mėlyna spalva derėjusios su gelsvais jo plaukų galais, dabar jau nebe tokios tyros ir švarios.

Miša garsiai nuryja seiles. Kažkuri jos dalis nujaučia, jog kažkas tarp jos ir Kosto nėra taip, kaip buvo anksčiau; nebus jau niekada.