𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

6. | Meilė - Egoistė

"Melai gula sluoksniais."

༻  ༒  ༺

KIRPČIUKŲ Miša taip ir nepamiršo. Nors nuo paskutinio vizito Kosto kirpykloje praėjo trys dienos, noras drastiškai pakeisti savo išorę nekrito moteriai iš galvos. Todėl ji greitai susisuko. Vos tik persikraustė į nuo miesto šurmulio atokią mamos sodybą, telefono skambučius nutaikė į kirpėjo adresatą.

Ir dabar, lūkuriuodama automobilyje, Kosto daugiabučio kieme, ji bando apsispręsti ar šįkart čia atvažiavo pas kirpėją, ar pas draugą?

Kostas turėjo vieną bonuso tašką, mat moteriai, kadais palikusiai jo širdyje žymę, galėjo būti ne vienas personažas. Dažniausiai jo rolė balansuodavo tarp draugo ir kirpėjo, tad ilgainiui vyras išmoko šiuos du kostiumus ant savęs užsimesti vienu metu.

Ši antradienio popietė Kostui tik dar vienas šansas šiuos rūbus ant savęs užsivilkti. Ne veltui savo seną draugę jis pakvietė ne į kirpimo saloną, o tiesiai į butą, kuriame gyvena. Jis turėjo labai tipišką planą - prisikasti prie Mišos širdies, naudojantis jam palankiai susiklosčiusiomis skyrybų aplinkybėmis.

Todėl moteris ir galvoja. Sėdi automobilyje, stebeilydama į Kosto balkoną, mat per dešimtį metų ji taip ir nepamiršo, kur randasi draugo buto langai. Kvietimas apsikirpti namuose Mišai atrodo įtartinas, tačiau pats Kostas kalbėdamas telefonu patikino, jog visa ši savaitė jam ne darbo, tad išimtį tokiomis ekstremaliomis sąlygomis vyras daro jai vienintelei.

Todėl Miša negaišta. Minutėlę palūkėjusi laiptinėje už durų, netrukus tarpdury išvysta Kostą. Tą pačią akimirką moteris prisimena studijų laikus, mat priešaky stūksantis vyras šį vakarą, rodos, lygiai tas pats išsiblaškęs kursiokas. Susivėlę, tarsi pernakt nugulėti plaukai veliasi ant pieno baltumo kaktos. O juodi marškinėliai aptempę ir išryškinę pačias gražiausias vyro linijas.

Mintyse ji iškart ima lyginti Kostą su Ovidijumi, nes į akis nepadoriai lendantis kirpėjo pilvo presas pats Mišą provokuoja. Ištreniruotais raumenimis išreikštas Kosto vyriškumas buvo visiška priešingybė vyrui, už kurio Miša ištekėjo. Ji mėgdavo rytais stebėti nuo ramaus šnopavimo besikilnojantį Ovidijaus pilvuką, nes, nors ir visai nedidelis, bet pabrėžė jo masę. Stambus Ovidijaus sudėjimas Mišai atrodė tikriausias vyriškumo pavyzdys, o dar tiksliau, subrendusio vyro bruožas. Daug kas stebėdavosi tokiu specifiniu Mišos skoniu, bet tiesa buvo tai, kad ją tiesiog traukė vyresni.

Nuvijusi Ovidijaus praeities šešėlius moteris žengteli į koridorių. Su Kostu apsikeičia tik tyliais pasisveikinimais ir menkomis šypsenomis, o visa kita kaip begarsė filmo juosta. Kol kirpėjas laukia jos svetainėje, Miša paskubomis nužvelgia save veidrodyje. Turbūt stengiasi atsižiūrėti į save tokią, kokia yra, nes keistis ji pasiruošus drastiškai. Pirštais praskirsto žemiau pečių nuaugusias kaštonines garbanas. Tada nusispiria batus ir šmurkšteli svetainėn.

– Kaip seniai aš pas tave buvau, – Miša apsidairo, o Kostas ruošia darbo kampą. Įsikūręs atokiame kambario gale, pedantiškai rikiuoja kirpėjo vežimėlyje išsimėčiusius rakandus. Prisėlinusi arčiau, Miša išvysta vyro akis lakstant bet kur, tik ne šalia jos. Kostas atrodo sumišęs. – Šiandien tu nekalbus.

– Nepyk, – netvirtai susijuokia. – Pusė nakties varčiausi nuo vieno šono ant kito.

– Tai kas yra?

– Nemiga, – atsakinėja jis trumpai. Paruošęs Mišai kėdę priešais veidrodį, žvilgsniu įsako sėstis. Ši lyg ant adatų nutipena ten, kur liepta. – Pastaruoju metu prastai miegu. Gal dėl darbo.