𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

8. | Nesuvestos Sąskaitos

"Visi akmenys iš svetimo
daržo grįžta atgal."

༻ ༒ ༺

MIŠOS ieškoti Ovidijus leidosi jau sekančią dieną po jos spontaniško pasprukimo iš namų. Ir paieška vyrui ilgai netruko, mat jis gerai žinojo visas galimas Mišos slėptuves. O jų tebuvo vos dvi: motinos butas miesto centre arba atoki jos tėvų sodyba užmiestyje.

Vakarykštė viešnagė pas uošvienę Ovidijui baigėsi skandalingai - kaip nekenčianti žento, sugriovusio jos dukters gyvenimą, moteris negalėjo susivaldyti nuo aštrių ir pašiepiančių replikų, turėjusių smogti nusmurgėliui alkoholikui į širdį.

Tačiau nesmogė. Per visus aštuonerius metus, praleistus Bodajevų šeimoje, Ovidijus tokių uošvienės smūgių buvo ragavęs ne kartą ir ne du. Kartais kraujui užvirti neprireikdavo net žodžių. Pakakdavo visai šeimai susirinkti prie bendro stalo, o įtampos skalės rodyklė išmušdavo aukščiausią laipsnį. Tokia buvo Mišos motinos neapykanta jos dukrai per senam jaunikiui. Dar pačioje jų su Miša draugystės pradžioje Ovidijus numatė, kad juodu skiriantis trylikos metų barjeras aplinkiniams gali būti neperžengiamas. Ir deja, laikui bėgant uošvienės antipatija šiems, anot jos, nesveikiems santykiams tik stiprėjo.

Neradęs Mišos tuose namuose, vyras leidosi tiesiai į sodybą. Tačiau pasiekus kelionės tikslą, Ovidijui teko nusivilti darkart, nes ir vasarnamy Mišos nerado nė kvapo. Tada, beminant nervingus ratus ežero pakrante, sekė ištisa skambučių lavina, nutaikyta į Mišos adresatą. Ovidijus gerai žinojo, kad lengvai prie jos neprisikas, tačiau rankų nenuleido iki lemtingosios sekundės, kai pagaliau išgirdo žmonos balsą.

Tik dabar Ovidijus dvejoja ar išties norėjo, kad ji atsilieptų - nelemtas skambutis situaciją paaštrino triskart ir apvertė aukštyn kojomis visus stalus. Taip pat greitai, kaip čia atvažiavo, dabar vyras skuodžia vingiuotais keliais, Mišos sodybą palikęs užnugary. Mašinos vairą jis gniaužia iki krumplių baltumo, mat duoda valią kunkuliuojančiam įniršiui dėl kitapus ragelio pasigirdusio Kosto balso.

– Tas sumautas šūdžius! – nesitvardydamas nusikeikia jis.

Ovidijus negali prileisti minties, jog namus palikusi žmona ir vėl susidėjo su tuo vaikščiojančia nelaime, vis kaišiojančiu pagalius į svetimos santuokos ratus. Nuo pirmų dienų vyro neapleido paranojiška nuojauta, jog nusmurgėlis kirpėjas kėsinasi atimti iš jo žmoną. Ir nors Miša tokius Ovidijaus nuogąstavimus laikė tuščiais svaičiojimais, vyras savam nerimui turėjo pagrindą iš senų laikų ir nesuvestų sąskaitų.

Todėl Ovidijus lekia tiesiai pas Kostą. Jis leidžiasi apimamas spontaniškumo, nes gyslose kraują suskystinęs alkoholis jau baigia sunaikinti likusias racionalaus proto ląsteles.

Kelias Kosto daugiabutin į Ovidijaus atmintį įsirėžęs mirtinai, tad ir kelionė, nors ir į kitą Vilniaus galą, neprailgsta. Įsmukęs į kiemą, vyras minutėlę pasidairo Mišos automobilio. Vėliau liaujasi šnipinėjęs ir nulekia vidun.

Kol nekantriai laukia duris praversiančio Kosto, jo skrandis ima siųsti aliarmo signalus:

Viskas, ką suvalgė, greitai gali atsidurti ant grindų.

– Šūdas, – apimtas blogumo, jis suleidžia nagus sau į plaukus. Perbraukęs juos ranka, suima save į nagą, kad, neduok Dieve, neišskystų Kosto akivaizdoje.