𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

20. | Akys

"Net ir šis gamtos faktorius
nebyliai įsakinėja suteikti jam šansą".

༻ ༒ ༺

NUODINGAS kartėlis, užgimęs prabangiame senamiesčio restorane su nelaiminga pabaiga, persekiojo Mišą diena po dienos. Tačiau šių tamsiųjų šešėlių ji stengėsi nepaisyti, blokuodama savyje norą gilintis į neatsakytus klausimus. Moteris tyčia atjungė aplink Ovidijų ir Tomą lakstyti troškusias mintis, pasiryždama užgniaužti save vardan šventos ramybės po namų stogu. Ji vengė visas paslaptis atskleisti motinai, nes gerai žinojo, prie ko jos įsikišimas gali privesti.

Dienos praslinko kankinančiai lėtai, mat juodvi su mama tik plaukiodavo ežere arba tvarkydavo sodybos teritoriją. Vakar, užsimaniusi permainų, Miša supylė mažytį alpinariumą pačiame sodo gėlynų centre, o šiandien ryte, terasoje gurkšnodama kavą, ji išsprendė galvoje susidariusią lygtį: iš akmenukų supiltas plotas identiškas sodo puošmenai bendruose jų su Ovidijumi namuose. Štai, kodėl vakar šią spontaniškai kilusią permainą Miša įgyvendino - turbūt kažkur pasąmonėje kerojosi užgniaužtas ilgesys seniesiems namams, tad pasireiškė jis visai nekaltai - per mažytę sodo dekoraciją.

Dabar, išlydėdama mamą iš sodybos, Miša stūkso, parimusi į koridoriaus sieną. Mama apsidairo aplink paskutinį sykį - šitaip įsitikina ar, prieš grįždama į butą miesto centre, ji nepamiršo daiktų, su kuriais atvyko pasisvečiuoti pas dukrą. Tą akimirką Mišą suspaudžia liūdesys - ji nujaučia, kad vos mama paliks namus, siaubūnės, kraują iš venų siurbiančios mintys griebs Mišą nepasigailėdamos.

– Kada vėl žadi atvažiuoti? – paklausia su kibirkščiuojančia viltimi balse. Rankinę besisagstanti mama sumurma nė neatsigręždama.

– Kada pakviesi, – lepteli. – Pailsėk tu nuo manęs. Jau ir taip kartu praleidom visą savaitę.

– Galėjai čia pabūti bent dar porą dienų. Kaimynė juk jau grįžo. Gėles yra kam laistyti. Leki į tą savo butą, lyg kažkas tave ten laikytų.

– Tu žinai, kaip aš nemėgstu palikinėti namų ilgesniam laikui, – dabar į dukrą atsisuka, ant peties užsimetusi rankinę su rūbais. – Tu tik džiaukis. Prikepiau tau blynų. Eik pavalgyt, nes jau visai sukūdai.

Miša susijuokia. Kas jai daugiau belieka? Mama nulenkia durų rankeną, o dukra jai iš paskos. Kai juodvi išlenda laukan, Miša lieka stebėti mamą įsimetant krepšį į mašinos bagažinę. Stypsodama glotnioje pievutėje basomis, Miša apsidairo. Raudonas saulės skritulys, kaip ir kiekvieną vakarą, jau įpusėjęs susitapatinimą su nuo vėjo mirguliuojančiu ežero paklotu. Ji dirsteli viršun, o padangėje išvysta šokant stambius pajuodusius debesis.

– Panašu, kad bus lietaus. Važiuok atsargiai, – susirūpinusi Miša įspėja mamą pasisaugoti. Moteris tik šypteli ir atsisveikindama pribėga dukrą apkabinti.

Kol juodvi stūkso viena kitos glėbyje, Mišos dėmesį patraukia gatvės gale riedantis taksi automobilis. Ji susiraukia akimirksniu, mat žino, jog tasai kelias veda tik į jos vasarnamio kiemą. Iškart stukteli mamai į petį.

– Žiūrėk, – gavusi iš dukros komandą, moteris suklūsta. Atsišliejusi susmeigia į minėtąjį automobilį žvilgsnį.

– Kas čia dabar? – susiraukusi nė nekrusteli iš vietos.

Netrukus juodas taksi atsiduria Mišos kieme. Vos tik įsuka į teritoriją, moters akys iškart susminga į priekinį mašinos stiklą. Šalia pagyvenusio taksisto sėdintį keleivį ji nesunkiai atpažįsta, tik kol kas dar negali mamai praverti burnos, nes visas jos kūnas įsitempia, lyg būtų nupurtytas elektros srovės.