𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

35. | Ji Brausis, Kol Sienas Išgriaus

"Svetimas šaltumas reikalingas
sugerti savąsias sultis."

༻  ༒  ༺

MIŠOS galva kupina vėjo - to paties, kurio dozę ji gavo patrepsėjusi lauke, prie serviso garažų. Mechanikas moteriai paskambino šiandieną ryte, tad gavusi pranešimą apie jau sveiką jos Wolkswagen Passat, nedelsdama nurūko mašiną susigrąžinti. Ovidijų į taksi automobilį, šalia savęs, pasisodino tik tam, kad vyras nors trumpam iškištų nosį iš namų ir pabėgtų nuo stojusio laiko tarp keturių sienų. Todėl į miesto centrą jiedu keliavo kartu. Sėdėdami taksi gėrė į save tik tylą ir ramius radijo garsus, o žodžiais dalytis atsisakė. Tylėjo jie ir lūkuriuojant lauke, kol galop mechanikas perdavė Mišai automobilio raktelius.

O dabar tyla garsiausia, kai jiedu jau sėdi atgautoje mašinoje. Miša bevališkai gniaužia vairą, kita ranka vis maigo pavarų jungiklį - jos raumenys dar sustingę dėl lauke kūną gniaužusios vėsos; nors vasaros pabaiga, rudeniškas oras miestą užklupo gerokai per anksti. Akies krašteliu ji dirsčioja į vyrą, sunkiai ryjantį seiles. Regi jame susimąstymą. Atrodo, lyg rimtai filosofuotų ir kažkur viduj šnekėtųsi su visomis savo versijomis.

Kiek vėliau jis atsikrenkščia. Pirštu pakutena nosies galiuką, kaip yra įpratęs daryti. Miša tai išvydusi norėtų šyptelti, tačiau nežino, ką vyras ruošiasi sakyti. O ketinimus praverti burną ji jau mato.

- Gal važiuojam prie ežero?

- Pas mane? - moters antakiai šokteli iš netikėtumo. Ovidijus palinksi. - Atšalo orai. Ką mes ten veiksim?

- Nežinau... pabūsim? - pirmąsyk šiandieną vyras pažvelgia į žmoną skaidriu žvilgsniu. Atrodo, lyg nebesislapstytų. - Žinai, tuoj baigsis mūsų atostogos. Aš grįšiu prie visų tų žmonių pjaustymų ir mėsinėjimų... - nedrąsiai sukrizena prašnekdamas apie chirurginius ypatumus. - Norėjau pakeisti aplinką. Be to, senokai abu ten dviese buvom.

- Na, gerai. Galim važiuot kad ir šiandien vakare, - neužtikrintai gūžteli pečiais. Veidrodėlio atspindyje vis vagia nesimainančią rūškaną Ovidijaus veide. Pagaliau moteris išdrįsta atsidusti. - Ovidijau, aš suprantu, kad dabar tu kaip nesavas, bet neleisk sau užsidaryti. Tu statai aplink save sienas.

- Aš žinau, ką tu apie mane galvoji... - neatplėšdamas akių nuo kelio, vyras teigia. Nuskamba šiurpiai, mat balsas jo gerklėje suvirpa. - ...tau atrodo, kad dabar manyje sukasi didysis gedulo ratas, todėl tu vengi su manim kalbėtis.

- Aš bijau brautis per giliai, - išlenkdama posūkį moteris pažvelgia į vyrą. - Niekada iki galo tavęs neperprantu, žinai? Neįsivaizduoju, ko iš tavęs tikėtis, kai tu šitoks.

- Nori pasakyt, aš tave gąsdinu? - vyras plačiai išsišiepia. Mišai pasidaro keista, bet ji nepraleidžia progos pavartyti akių.

- Kai šypsais, ne.

- Negalvok apie pašalinius dalykus. Visada geriausia išeitis yra brautis tiek, kiek įmanoma. Braukis, nes aš nebenoriu, kad tarp mūsų vėl užaugtų sienos, Miša. Jau buvom nuo vienas kito nutolę ne vieną kartą, todėl norėčiau, kad kažkuris iš tų kartų būtų paskutinis.

Dabar Miša su Ovidijumi apsikeičia vaidmenimis - tai ji palikusi tylėti, nes nebežino, ką sakyti. Šiandien vyras toks susimąstęs, gal net išmintingas, o jai po smegenis tebevaikšto vėsus vėjas, lauke draikęs plaukus. Ovidijus vis lepteli kažką, kas nugramzdina Mišą į dar didesnę nežinią. Pilkšvos jo akys atsispindi automobilio stikle.