𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

13. | Teroro Korta

"Nervingus ratus svetainėje jis mynė tik iš įtūžio, jog žmona eilinį kartą buvo teisi. Ištisus metus jie dėjo pastangas, o reziumė - viskas tik į nieką."

༻ ༒ ༺

ĮŽENGDAMA į slogią Ovidijaus palatą, Miša kitapus durų palieka viską, kas teršia. Visos pastarosios negandos ir intrigos lieka savivaliauti ligoninės koridoriuje, o moters našta trumpam palengvėja. Šįkart Miša sąmoningai atsiskiria nuo pasaulio, už šių keturių sienų marinuojančio visus mirtinguosius, nes tenori išnaudoti progą, jog vyras pataluose užmigęs.

Moteris vis dar laikosi savo apsisprendimo nesirodyti Ovidijui akyse, mat tiki, jog šitaip bus lengviau ir jai, ir vyrui. Ji tikra, kad be papildomų akistatų jai pavyks atsilaikyti nuo provokuojančių pagundų, nes gailestis viso labo tik suminkštintų jos plieninę širdį.

Prisėdusi šalia Ovidijaus lovos, Miša kruopščiai vyrą apžiūri. Ant veido išsibarsčiusios kraujosruvos jau kiek geresniame stovyje, o ir prakirsta jo lūpa šiandien atrodo mažiau sutinusi. Regėdama jį tokioje bejėgiškoje būklėje, ji negali savęs apsaugoti nuo nekviestų prisiminimų iš senų laikų. Akyse Mišai šmėžteli žiema prieš penkerius metus, kai šitaip ligoninės pataluose Ovidijus galavosi nuo plaučių uždegimo. Ir jei tik kas nors paprašytų Mišos duoti pavyzdį, geriausiai apibūdinantį šio vyro spontaniškąjį veidą, ji nedvejodama imtų pasakoti apie tą klaikiai žvarbią gruodžio naktį jų sodyboje.

Tarpšventinę savaitę iki Naujųjų Metų Miša su Ovidijumi visuomet praleisdavo dviese, o kad nors akimirką atitrūktų nuo miesto šurmulio ir engiančios rutinos, atostogas jie sau išsikeldavo atokiame vasarnamyje. Tą naktį jiedu tradiciškai sriūbčiojo karštą, gvazdikėliais kvepiantį vyną. Ovidijus ilgai plušėjo prie sunkiai besikuriančio židinio, o Miša ruošė jiems vėlyvą vakarienę. 

Dabar ji stebisi, kokie beprotiški metai buvo, gyvenant su tokiu ūmiu vyru kaip Ovidijus ir kaip lengvai, jam įtakojant, bet koks vakaro scenarijus apsiversdavo aukštyn kojomis. Iš tos dramatiškos gruodžio nakties ji prisimena viena: greičiau įsižiebė ne židinys, o pats Ovidijus. Įsiaudrinti jam niekada neprireikdavo daug pastangų, o čia - jautriausiai vyrą liečianti tema apie jų šeimos planavimą. Tuo laiku bet kokie jų pašnekesiai išsivystydavo į rimtas diskusijas apie bergždžius bandymus susilaukti vaikų, tad ir tą naktį, prie užsispyrusio svetainės židinio, jie ramybę nustelbė konfliktu.

Ir pykosi jie klaikiai. Pusę nakties įsijautę narstė savus santykius po gyslelę, be gailesčio viens kitam į veidą svaidydami aibes priekaištų. "O viskas tik dėl buko tavo nepripažinimo, kad vaikų susilaukti mums tiesiog neskirta!" net paraudonavusi Miša šaukė Ovidijui į veidą. Nervingus ratus svetainėje jis mynė tik iš įtūžio, jog žmona eilinį kartą buvo teisi. Ištisus metus jie dėjo pastangas, o reziumė - viskas tik į nieką.

Tą naktį Miša viską jam išsakė nesigailėdama. Plieninis jos balsas nė nesuvirpėjo, kai šaukė Ovidijui, kaip klaikiai jo apsėstas spaudimas dėl tos nelemtos šeimos moterį išengė. Ir nors giliai viduje jai buvo be proto dėl visko skaudu, subudusioms emocijoms lengviau pasidavė Ovidijus. Jis be vargo atsidavė blogajai savo versijai į rankas ir leidosi kontroliuojamas susireikšminimo, visas strėles nugręždamas į save. Jų santykius ir Mišos meilę jam vyras iškėlė į paviršių, nes pyktis jį privertė ant teroro kortos pastatyti bet ką.

Nepaisant visų gerųjų jo savybių, Ovidijus mokėjo būti tobulas manipuliatorius. Visą save - absoliučiai kiekvieną savo atspalvį - vyras buvo atvėręs žmonos akivaizdoje, nes uždaresniu jam būti tiesiog neskirta. Ir ji matė. Lengvai Ovidijų perprato, o dar lengviau leidosi jo kontroliuojama, mat vyro įtaka tiesiog nenupasakojama žodžiais.