14. | Meluose

35 9 16
                                    

"Ji pajunta dieglį kažkur krūtinėje
-
niekas taip bjauriai nėra ant jos šaukęs."

   

GRĮŽUSI iš ligoninės, Miša neturi laiko atsipalaidavimui. Visas garas joje susispietęs tarsi užkaitusio arbatinuko dūmai ir niekaip savo užvirusio kraujo ji negali atvėsinti. Peržengusi vasarnamio slenkstį, Miša nespėja net persirengti - rankinėje ima triukšmauti jos mobilus telefonas.

– Kam vėl manęs prisireikė?! – irzlumo lygis joje pasiekęs aukščiausią laipsnį, mat rėksnio aparato, įsivėlusio kažkur tarp viso kito nereikalingo rankinuko šlamšto, jai niekaip nepavyksta sužvejoti.

Tačiau greitai moters kraujas užkaista stipriau. Ekrane išvydusi šviečiantį Kosto vardą, ji sunkiai nuryja seiles. Iš plaučių grubiai išpučia garus, o nepaklusnių plaukų sruogą užsikiša sau už ausies. Nespėja net atsirakinti namų durų, nes įkyruolis ją priremia prie sienos.

– Klausau, – pašnekovą Miša paragina kalbėti šaltai. Laisva ranka apkabinusi sau liemenį, nugarą suremia su namų durimis.

– Labas, Miša, – o šis veikėjas kitapus ragelio sugieda džiugiai kaip niekada. – Kaip laikaisi?

– Puikiai, – atšauna jam, nemaskuodama neapykantos. – Tiesą sakant, geriau nebūna, Kostai. O kaip tu? Kokiu klausimu skambini?

– Aš... na, ėmiau ir paskambinau. Žinai, kai paskutinįkart kalbėjomės, buvau užsiėmęs, tai dabar bandau taisyti susikomplikavusią padėtį, – moteris girdi vyrą bandant juokauti, bet jau akivaizdu, kad blogą Mišos energiją jis pajuto. – Miša?

– Ką? – pavarto akis.

– Bloga diena?

– Apsimeti, kad pažįsti mane kaip nuluptą?

– Nereikia pažinoti, kad balse išgirstum blogą nuotaiką, – nesutinka jis. – Kas atsitiko?

– Mano vyras ligoninėje, o tu klausi "kas atsitiko"? – prunkšteli ji su bjaurastimi balse. Sąmoningai pasinaudoja poavarine Ovidijaus stadija, nes gerai žino, jog toksai rūpestis Kostą suerzins.

– Miša, kas tau yra?

– Nieko! – moters tonas stūkso ant rėkimo slenksčio. Ji tvardosi. – Aš tiesiog neturiu laiko su tavim pilstyti iš tuščio į kiaurą. Ne laiku paskambinai.

– Ar tu pyksti? – Kosto balse pasigirsta susirūpinimo gaidelė. Miša sukanda lūpą, kad tik nepradėtų ant vyro šaukti. Ji dar nespėjo susitaikyti su šviežia naujiena, kad teisėtas jos sutuoktinis - narkomanas, todėl didieji nervų kamuoliai vis dar grėsmingai tiksi.– Sakyk, ką aš padariau?

– Kostai, kodėl tu man meluoji? – dabar Miša paklausia tiesmukai. Ji nusiteikusi melagį remti prie sienos tiek, kiek reikės. – Kuo tu mane laikai? Visiška višta, kuri leisis paveikiama bet kokio smegenų pudrinimo?

– Palauk, – vyro balsas gilus. Gilesnis nei anksčiau. – Apie ką tu kalbi? Nieko nesuprantu.

𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎Where stories live. Discover now