𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

17. | Iliuzijose

"Ji nėra patenkinta nekaltu Kosto pasiūlymu, nes nutuokia pagrindines jo intencijas ir žino, kur nekaltumas gali juos nuvesti."

༻  ༒  ༺

IRKLUOJA Miša griežtai sučiaupusi lūpas. Kuo arčiau kranto iriasi, tuo daugiau prisnūdusių principų joje budinasi. O priešais sėdinti motina varsto dukrą sumišusiomis akimis. Jai keista, jog regėdama Kostą ant jų sodybos pakrantės, Miša atrodo kaip ne savame kailyje.

– Dukra, o kodėl tu tokia sutrikus? – besispirdama į šlepetes, atsargiai paklausia mama. Mišos veidas marmuro kietumo. Jokios emocijos nematyti. Tėra tik susikaupimas tampiojant valties irklus.

– Aš nesutrikus, – ledinis jos balsas nė nesuvirpa. – Tiesiog keista, kad jis čia taip ėmė ir išdygo. Įdomu, ko jam čia prireikė?

– O jūs ką, nieko nesitarėt?

– Panašu, kad būtume taręsi? – staiga Miša persmeigia mamą grubiu žvilgsniu. Įtampa joje verda.

– Nesuprantu, kodėl tu tokia pikta ir nuo kada apskritai nesidžiaugi jį pamačius?

– Mama, mes susipykę, aišku? – pagaliau Miša atskleidžia dalį nutylėtos tiesos. Ji žino, kad nuslėpti absoliučiai visko nuo akyliosios motinos nepavyks, tačiau dėl daugelio dabartinių intrigų moteris vis dar tebėra pasiryžusi nepraverti burnos. Miša bijo pagalvoti, koks sąmyšis namuose kiltų, mamai sužinojus apie Ovidijaus nuotykius su narkotikais arba mįslingas angelo Kosto viešnages pas buvusią Ovidijaus žmoną.

– Susipykę? – įkypos mamos akys staiga nutįsta iš nuostabos. – Nieko man nepasakojai. Kas tarp jūsų nutiko?

– Ai, mama, nenoriu apie tai kalbėti, – numoja ji ranka su didžiausiu nusivylimu balse. – Prisimelavo ir tiek. Kada nors prie progos papasakosiu visas detales, bet dabar tos įtampos ir taip per akis. Nenoriu bristi į tą patį purvą.

– Tik tu nebūk su juo tokia griežta, gerai? – atsargiai, lyg prisibijodama dukros reakcijos, paprašo mama. – Na, žinai, ką turiu omeny. Visada geriau reikalus išsiaiškinti be pykčių ir dramų.

Žinoma. Mama niekada nepraleistų progos apginti šventuolio Kosto pozicijos, nors ir kokios košės jis bebūtų priviręs. Kartais Mišai būdavo pikta motinoje matyti tokį lėkštą požiūrį į šį vyrą. Atrodė, vien Kosto egzistencijoje ji matyto tik gėrį ir vien tik jį, kad net jokių gerų vyro darbų prie visos šios susižavėjimo puokštės neprireikdavo.

Todėl daugiau Miša nebeaušina burnos, nes bijo nesusitvardžiusi motinai į veidą sviesti vieną kitą pašiepiančią repliką. Tokie svaičiojimai santykiuose visai nebūtini.

Kai juodvi pasiekia lieptelio galą, šviesiaplaukio vyriškio veidas Mišai vis ryškėja. Išlipęs iš automobilio, Kostas ramstosi ant kapoto. Lyg niekur nieko, gano smalsias akis svetimoje aplinkoje. Dviejų draugų žvilgsniams susikirtus pusiaukelėje, Miša nusigręžia visai į kitą pusę, o iš valties besiropščianti mama vyrukui pasirodo gerokai svetingesnė - su šypsena ligi ausų, pamoja jam ranka. Miša pavarto akis.

– Mama! – sudrausmina moterį pro sukąstus dantis. Suima jos alkūnę, pagelbėdama išlipti iš valties.

– Gerai, gerai. Aš bėgu savais reikalais, o jūs abu pasišnekėkit, – žodžius mama suberia lyg žirnius į sieną. Mišai nespėjus prasižioti, moteris neria tilteliu pirmyn, palikusi sumišusią dukrą užnugary. Ji atidžiai varsto prasidėjusį spektaklį žvilgsniu, tad ir trumpas mamos ir Kosto pasilabinimas moteriai neprasprūsta pro akis.