𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

15. | Sąmokslo Teorijos

"Miša nesigaili nė vieno žodžio, lėkusio į Dinos daržą akmeniu, nes tiesos gailėtis tiesiog negalima. Nevalia gėdytis ir jausmų, kurie verda viduje, nes net ir pačios bjauriausios pykčio ugnys dangstosi tiesos veidais."

༻ ༒ ༺

PAVIRŠIUMI iš lėto žarstydama nugertą balto vyno taurę, Miša kitapus terasos stalo stebi Diną atokiu žvilgsniu - atkakliai grumiasi su vidiniu savo balsu, mat tokio išsiblaškymo lygio ji jau seniai nebuvo pasiekusi. Vakarinė saulė maloniai šildo Mišos nugarą, o Dinai spindulius meta tiesiai į akis. Turbūt todėl moteris apsigynusi tamsintais akiniais ant nosies ir karts nuo karto vis gręžioja kepinamus skruostus į šalis. Vyno taurė jos rankose turbūt jau sušilusi - dėl įsitempimo moteris nenugėrė nė lašo alkoholio - tik nekantriai sukiojo taurės kojelę tarp pirštų.

O dabar Dinos žvilgsnis atkaklus. Nors Miša regi tik juodus jos akinių stiklus, vis dėlto jaučia reiklių sesers akių energiją. Todėl, lyg tai padėtų pasijusti saugiau, ji nusigręžia šalin - žvilgsniui leidžia pasiganyti dosnios saulės paauksuotoje ežero pakrantėje. Ji vis dar nežino, kaip tinkamai užsiminti apie tai, ką šiandieną išgirdo ligoninėje, todėl vis dar sėdi, griežtai sučiaupusi lūpas.

– Miša, kodėl tu tyli? – pirmąkart šįvakar Ovidijaus sesuo nuskamba taip nekantriai. – Matau, kad ne šiaip sau mane pasikvietei.

– Ne šiaip sau, Dina, – atsidūsta. – Tikrai ne šiaip sau.

– Na, tai kas yra? Negąsdink, – paveikta Mišos intrigos, moteris net pasislenka arčiau stalo. Nekalbi pašnekovė priešais pagaliau į ją atsigręžia.

– Žinai, dabar aš galvoju, kaip man viską pasakyti, šalia esmės neprikalbėjus ko nors netaktiško?

– Apie ką tu?

Staiga Mišos akys išsprogsta ant kaktos.

– O tu nesupranti? – mėgina tvardyti pašiepiantį vypsnį lūpose. – Apsimeti, kad net nenutuoki, dėl ko čia sėdi?

– Dieve, kokia tu šiandien pikta. Kas atsitiko? – pabūgusi Mišai nebūdingo irzlumo, moteris nejaukiai nusipurto. Tai pašnekovę priešais įaudrina, lyg ši ką tik ant žaizdos būtų gavusi žiupsnį druskos.

– Dina, man nusibodo būti visų apgaudinėjama, supranti?! – vulkanas joje prasiveržia. – Kuo jūs visi mane laikot? Sumauta bukaprote? – Ovidijaus sesuo tyli kaip kapas. Jokios reakcijos joje nematyti ir akimirką Miša ima keikti tuos prakeiktus tamsintus akinius, mat dabar Dinos akių įskaityti tiesiog neįmanoma. – Ko tu tyli? Katė prarijo liežuvį? – šviesiaplaukė kandžiai paragina seserį prabilti, tačiau pačius kenksmingiausius nuodus savyje vis dar tebelaiko. Taupo save blogiausiems scenarijams. – Paaiškink man, Dina: kokį velnią tu darai ir kokie planai sukasi toje tavo galvoje?

– Tu tik nesikarščiuok, gerai?

– Nesikarščiuok? – nesusitvardžiusi prunkšteli. – Nesikarščiuok?! Ar tu bent suvoki padėties rimtumą?

– Miša, suprask. Aš nenorėjau tavęs dar labiau jaudinti, nes paskutiniu metu tu ir taip jau labai daug išgyveni.

– Skiedalai! – įširdėlė beda į ją išerzinusią moterį pirštu. Taip griežtai sučiauptų Mišos lūpų Dinai dar neteko matyti. – Aš pažįstu tave kaip nuluptą, Dina! Tyčia nieko man nepasakei apie Ovidijaus kraujo tyrimus.