𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

3. | Tarp Praeities ir Dabarties

"Panašią klišę ji sau taiko ir šiąnakt:
turbūt gyvenimą ji gavo tokį,
kokio buvo verta."

༻ ༒ ༺

– DIEVE brangus, kokia karinga! – Ovidijus vos gaudo kvapą. Giliai šnopuodamas susiima sau už krūtinės. Vėliau suteikia Mišai šiek tiek erdvės - pasitraukia toliau. – Aš tave įspėjau, kad esu faktiškai blaivas, Miša. Nereikėjo bėgti.

– Manai, šitaip mane sulaikysi? Aš vis tiek su tavim išsiskirsiu!

– Žinoma, – sarkastiška replika vyras kerta jai per liežuvį. Ši agresyviai suklibina antrankius. – Miša, apsiramink. Pasikalbam kaip du normalūs žmonės.

– Kol manęs neatrakinsi, nepraversiu burnos!

– Bet pravėrei jau daug sykių, – vyptelėdamas žmoną tik suerzina. Apimta įtūžio ji spiria vyrui į kojas. – Gerai, gerai, spardykis!

– Atrakink, šunsnuki tu! – Miša šūkauja iš visų plaučių. Nesidrovi ant Ovidijaus lieti pyktį. O purvo srautai ant jo lekia lyg iš kibiro. – Girdi? Visai iš proto išsikraustei? Manai, laikysi mane prie savęs jėga?!

Kuo ilgiau Ovidijus tyli, tuo aršesnė hiena jo žmona darosi. Jis žino, kad tyla ir ignoravimas žmonos kraują užkaitina greičiausiai, tad šiandien vyras būtent su tais degtukais ir žaidžia.

Bando žmonos kantrybę, iš lėto nušliauždamas prie sienos. Tingiai atsiremia, pilnai ištiesia kojas. Pėda nekaltai brūkšteli per Mišos blauzdą, lyg erzintų ją tyčia. Tačiau žmona nutyla. Jaučiant Ovidijaus pėdos šilumą, jai pasidaro gaila.

Mišos akyse šmėžteli pavieniai jų konfliktai iš pirmų santuokos metų. Ji prisimena tą pradžią, kai su spontaniška Ovidijaus versija dar tik pažindinosi. Pamena ginčus, kurių baigtys dažnai atrodydavo būtent taip kaip šįkart: grumtynės, lakstymas po kambarius, indų daužymas į sienas, riksmai, gaudynės... antrankiai. Ovidijus Mišą surišdavo ne vieną kartą. Jis mėgaudavosi procesu, nes žmoną mokėjo skaityti kaip knygą - ji dievino vyro spontaniškumą bet kokiose formose. Nors Miša jam stengdavosi parodyti tik priešpriešą, tačiau ilgai neištverdavo ir dažniausiai atsileisdavo. 

Ji pamena laikus, kai šitaip sėdėdami ant antro aukšto grindų, jie gurkšnodavo vyną. Ovidijus laikydavo ją prirakintą prie radiatoriaus, bet tuo pačiu ir rodydavo minkštą savo širdį - argumentuotai išdėstydavo savo poziciją, vėliau kantriai išklausydavo visas žmonos versijas. Kai isterijos debesys nuo Ovidijaus ir Mišos atslūgdavo, jiedu kartu su visais antrankiais atsidurdavo lovoje.

Šiandien Mišos širdis plyšta į gabalus, nes ji turi nuojautą, kad praeities ir dabarties balansas jau prarastas. Ovidijus jau nebe tas pats, su kuriuo šiame absurdiškame paveiksle ji gerdavo raudoną vyną. Fermentuotas vynuogių sultis pakeitė viskio buteliai, o senąjį Ovidijų prarijo svetimas įsibrovėlis į jo kūną. Net ir daug matę antrankiai jos riešą spaudžia žymiai grubiau nei anksčiau.

– Miša, na, nepyk, – kai įniršis atslūgsta, Ovidijus bando laimę švelniu tonu. – Juk matai, kiek nedaug aš šiandien išgėriau. Viskas kontroliuojama.

– Viskas, ką tu dar pajėgi kontroliuoti, esu aš, – nors ir pavarto akis, bet agresijos Mišos balse jau nebegirdėti. – Tau neatrodo, kad, visų pirma, turėtum užsirišti sau gerklę nuo gėrimo, o vėliau jau rakinti mane su antrankiais? – ji perveria Ovidijų nusivylusiomis akimis, o šis nutyla rimtiems apmąstymams. – Ir išvis, negi tu manai, kad šitie pasenę antrankiai ką nors išspręs? Ovidijau, pakvaišusios mūsų isterijos jau blėsta.