𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

22. | Be Namų

"Reikalinga tau mano tvirtovė saugi,
Nes aš tavo namai, manyje juos randi."

༻  ༒  ༺

PAGALIAU už lango prapliupo lietus. Tamsa pasiglemžė paskutinius vėlyvo vakaro šviesulius, tik Miša nesitikėjo, kad kartu ji pražudys ir likusią moters gyvastį. Prie virtuvės lango ji rymo paralyžiuota širdimi. Ji nujaučia, kad vargšas raumens gabalas bet kurią akimirką gali praplyšti taip, kaip šiąnakt plyšo pritvinkęs lietaus debesis. Bet ji nenori pasiduoti. Pastvėrusi telefoną nuo virtuvės spintelės, paskubomis iškviečia Ovidijui taksi, kad tik šis įsibrovėlis kuo skubiau išsinešdintų iš jos namų.

Kaip tik tuo metu tarpdury jis ir pasirodo - nuaugęs iki lubų, stambaus ir tvirto sudėjimo. Tik dabar moteris pastebi, jog smakru išplitusi kelių dienų barzda maskuoja jo apatinę lūpą išdarkiusį randą. Jų žvilgsniai susitinka vos sekundę - principinga Miša demonstratyviai nusuka akis į mobilųjį delne.

– Miša, prašau, pasikalbam.

– Aš iškviečiau tau taksi. Bus už dešimties minučių, – neketina leistis į sentimentus. Ovidijui ji paaukojo visas įmanomas malones. Daugiau jis nenusipelnęs.

– Už ką tu šitaip ant manęs pyksti? Dėl tariamos neištikimybės su buvusia, kurios nemačiau akyse nuo tos dienos, kai sudėjom parašus ant skyrybų dokumentų?

– Ką tu man trini? – staiga lyg angis perveria Ovidijų grubiu žvilgsniu. – Savo akimis mačiau, kur buvo padaryta avarija. Nuslydai nuo kelio prie pat Tomos daugiabučio. Ovidijau, tu važiavai pas ją į namus. Netgi važiuodamas jai skambinai!

– Palauk, – sugautas intrigos, vyras suraukia kaktą. Prisibijančiu žingsniu prisėlina artyn ant palangės sėdinčios žmonos. – O iš kur tu žinai apie skambučius? Tikrinai mano telefoną?

– O ko taip perbalai? Išsigandai, kad skambučių išklotinėje netyčia galėjau pamatyti dar kažką rizikingo?

– Ką tu.. ką tu čia kalbi?! – to Ovidijui pakanka užsižiebti iš naujo. Nors iš tiesų ne toks jau ramus jis į šią virtuvę atėjo. – Aš negaliu patikėti, kad tu šitaip klaikiai manim nepasitiki. Miša, nuo kada?

– Bet tu juk neneigi fakto, kad jai skambinai, taip?

– Aš važiavau pas Tomą įsitikinti, kad ji tikrai Lietuvoje.

– Taigi ištisus metus pudrinai man smegenis, neva ji kažkur užsienyje. Prikūrei istorijų, kad butą Antežeriuose ji paliko nuomoti, o pats nieko iš jos negirdėjai. Kodėl taip staiga toptelėjo mintis patikrinti ar ji nesugrįžo?

– Nes nugirdau gandus, kad ji vėl Lietuvoje.

– Iš kur?

– Nepamenu, – išlemena apgailestaujančiu balsu. Ir vyro akys ima gailėtis. – Nors užmušk, šitas scenarijus man iš galvos absoliučiai išsitrynęs.

– Taip ir galvojau! – pyktelėjusi numoja ranka. Telefoną meta į kitą palangės pusę. Nusigręžia nuo vyro kuo toliau. – Žinai, jeigu tau streikuoja atmintis, galiu tau priminti, kaip viskas buvo.

– Žinoma, Miša! Pudrink man smegenis, apsiginkluodama Kosto skiedalais!

– Ovidijau, man nuoširdžiai bloga nuo tavo kvailo nusistatymo prieš Kostą vien dėl fakto, jog kažkada su juo miegojau!