𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

26. | Žingsniai

"Ji mielai suvarytų peilį jam į nugarą. Už viską jam atkeršytų. Pažemintų jį taip, kaip ji šį rytą jautėsi, drebėdama ant koridoriaus grindų."

༻  ༒  ༺

RYTĄ Miša pabunda nuo tylaus miegamojo durų krebžtelėjimo. Moteris nespėja praplėšti akių, o sau už nugaros jau nugirsta žingsnius - ji žino, kad tai Kostas. Nors galvą Mišai skaldo lyg su aštriausiu plaktuku, ji kenčia sukandusi vidinę skruosto dalį. Taip ir lieka užsimerkusi, kad, neduok Dieve, neišsiduotų, jog jau nebemiega.

Kosto matyti ji visai nenori. Netrykšta nekantrumu žiūrėti jam į akis, jei tektų nejaukiai aptarinėti didįjį jų lūpų kontakto nesusipratimą, kuris vainikavo vakarykštę naktį.

Dar viena ją užsmaugusi priešprieša - kvepalai. Moteris visada turėjo nemeluojančią nuojautą ir šįsyk ta pranašautoja agresyviai skalambija Kosto nebepasikliauti, nes kvepalai, kuriuos vakar pajuto jo plaukuose, tikrai tie patys, kuriuos užuodė kalbantis su Toma.

Ji jaučia atkaklų vyro žvilgsnį. Jaučia ir svetimą alsavimą, jam atsitūpus šalia lovos. Ir Mišai be galo nejauku. Visas kūnas jai nueina pagaugais, kai išgirsta Kostą besitraukiant.

Tik tada ji sunkiai atsidūsta. Visą šį laiką buvo sulaikiusi kvapą. Nusiridenusi ant nugaros ji iškart pirštais užspaudžia patinusius akių obuolius, nes nujaučia sukilusį kraujospūdį (Ovidijaus minėtas būdas jį numušti be vaistų).

Nepraėjus minutei Miša ima girdėti miglotus garsus pirmame aukšte. Įsiklausius paaiškėja, kad Kostas svetainėje šnekasi telefonu. Todėl ji ištempia ausis lyg antenas. Nejučiomis prisimena Ovidijaus perspėjimą nusiimti rožinius akinius, todėl kažkuri jos dalis jaučia, jog šis klaikus, pagiriotas rytas yra pati tinkamiausia stotelė šį aksesuarą nusimesti.

Ji išsiridena iš patalų. Ant pirštų galiukų nutipena prie pat durų ir tylomis šmurkšteli koridorin. Prisėlinusi prie laiptų turėklo, ten ir atsitupia. Netrukus kimus Kosto balsas ima ryškėti.

– Įkliuvom kaip reikiant, – nors ir pašnibždomis, tačiau išspjauna su aiškiu rūpesčiu balse. – Man skambino gal prieš pusvalandį. Susisiekė turbūt tas jo draugelis iš pasienio.

Smalsaudama Miša kyšteli nosį arčiau turėklų. Žvilgsniu aptinka svetainėje ratus sukantį Kostą. Pirmyn atgal jis marširuoja bemarškinis, tik su vakarykščiais džinsais. Iš apnuogintų raumenų matyti, kad kažkas jį ne juokais suerzinę.

– Višta tu! Ko čia garuoji? Jei anksčiau tau nepranešiau, vadinas, buvau užsiėmęs. Manai, tik ir laukiu liežuvį išleidęs, kol atsiras proga tau išpilti karštas naujienas?! – nuo miego apsvaigusi Miša visuomet buvo žymiai jautresnė nei įprastai. Todėl ir dabar, išgirdusi Kostą tokį agresyvų, ji krūpteli. Nušliaužia gilyn į koridorių, kad tik neįkliūtų. – Germaną susėmė, supranti? Aš nežinau detalių, bet viskas komplikavosi. Mane susirado tas tarpininkas, kuriam turėjom sumokėti. Tas tipas suuodė, kad "storas" už prekę pakišo jam padirbtus pinigus.

Mišos žandikaulis atvimpa. Ji ima kuisti nugulėtus plaukus. Visada intensyviai galvodama trina surauktą kaktą - Germanas jai labai girdėtas.

– Koks dabar skirtumas ar tos kupiūros atrodė tikroviškai, ar ne? – vyras norėtų rėkti, tačiau tvardosi sugniaužęs kumščius. – Bijau, kad tas tipas dar gali sugalvot kerštauti. Girdėjau, jis turi savų šaltinių - susisiekė su muitine ir pakišo Germano automobilį.