Dangerous World |MALIK|

1.1

Po 7 metų

- Erikai, po velniais! Kur padėjai mano telefoną?!! - sušukau per visus namus.

- Brangioji, jis svetaitinėje ant stiklinio staliuko. - įžengdamas į mūsų bendrą miegamąjį ir bandydamas taisiklingai užsirišti kaklaraištį , sumurmėjo jis.

- Duok, padėsiu, nes antraip abu pavėluosime į darbą. - nusijuokdama iš savo vaikino pastangų taisiklingai užsirišti kaklaraištį, priėjau, ir padariusi kelias kilpas paplekšnojau jam per pečius. - Na štai, tvarka.

- Ačiū mažute. - pakštelėjo man į lūpas Erikas.

Skubiai nusileidusi su juo laiptais, nuo staliuko pagriebiau savo mobilujį telefoną, ir kartu išėję iš namų, įsėdome į mūsų laukianti BMW markės automobilį.

Vairuotojas pasisveikinęs, užvedė automobilio variklį ir išvažiavo iš mūsų namų kiemo pro didelius juodus vartus.

Mums važiuojant, atrėmiau savo galvą į šaltą durelių stiklą ir susimąsčiau kaip viskas pasikeitė per tuos septynerius metus.

Dabar esu pripažinta, gerai žinoma advokatė visose Jungtinėse Amerikos Valstijose, susiradau vaikiną, kuris yra viešbučio tinklo "BlackHotel" įkūrėjęs ir svarbiausia - pasodinau už grotų ne vieną nuožmų nusikaltėlį, o tarp jų ir galingausios gaujos vadą Zayn Malik. Nors nepavyko jo pasodinti iki gyvos galvos, ko jis tikrak nusipelnė už savo nusikaltimus, nes jis turi ryšių visoje šalyje ir už jos sienų, kas viską apsunkina.

Tokie kaip jie yra stambūs, bet reti paukščiai, kurios pagauti iti sunku.

***

- Panele Hamlinton, jūsų savo kabinete laukia ponas Campbell. - vos man įžengus į agentūros vestibiulį, pranešė registratūroje sėdinti aukšta brunetė.

- Ačiū, kad pranešei Margaret. - maloniai nusišypsojusi merginai, įžengiau į liftą ir paspaudusi paskutinio aušto mygtuką, atsidusau.

Užkilusi į penkioliktą aukštą, nužingsniavau kilimu grįstu koridoriumi iki savo viršininko kabineto.

- Norėjote mane matyti, pone Campbell? - paklausiau įžengusi į erdvų kabinetą pro kurio langus tarsi ant delno matosi visas Los Andželas.

- Taip Lily. Prašau, prisėsk. - mostėlėjo ranka į kedė stovinčia priešais viršininko stalą.

- Tai kas nutiko tokio svarbaus, kad mane pasikvietei vos man atvykus? - atsisėdusi, pažvelgiau į penkiasdešimtmetį vyrą.

- Malik išleido į laisvę. - be jokių įžangų, tarė jis.

- Negali būti. - sustingau. -
Bet jis dar turėjo sėdėti už grotų 8 metus. Jis tikrai mane užmuš.

- Nesijaudink. Viskas susitvarkys. - stengėsi nuraminti mane mano viršininkas.

- Tu sakai man nesijaudint!? Aš, visoje šalyje esančios galingiausios gaujos vadą pasodinau už grotų, ne tu! Galiu lažintis, kad jis jau galvoja apie kerštą man! O tu žinai, kad Malik keršyti moka.

- Mastyk logiškai Lily. Jau praėjo septyneri metai, jis kalėjo kalėjime, buvo dalinai pasišalinęs iš gyvenimo. Tu pasiekitei ne vien išvaizda bet ir kitkuo. Nebesi ta dvidešimt šešerių advokatė kuri pasodino jį už grotų.
Dabar esi drasi, gerą vardą užsitarnavusi trisdešimt trijų metų moteris, kuri drąsiai imasi bylų, kurių vengia čia seniaj dirbantys advokatai.

- Bet kas jeigu...

- Nėra jokio jeigu. Susisieksiu su draugu, dirbančiu policijoje ir jis skirs tau apsaugą, kuri tave saugos dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.. - rimtai tarė ponas Campbell.

- Ačiū. Ačiū jums už viską. - atsidususi pakilau nuo kėdės.

***

- Sveikas, Paul. - pasisveikinau su seniai pažįstamu raumeningu vyru. - Mano vieta laisva?

- Seniai matyta, Lily. - stipriai apkabinęs mane jis ir nusišypsojo. - Kai paskutinį kartą matėmės, kas buvo prieš tris mėnesius, pagerinai savo kūno formas.

- Gal šiek tiek. - nusijuokiau ir išsilaisvinusi iš Paul glėbio, įsmukau į merginų persirengimo kambarį.

Persirengusi sportinę aprangą, kurią sudarė juoda sportinė liemenėlė, balti trumpi šortukai ir sportiniai bateliai, išėjau iš persirengimo kambario.

Užlipusi į ant minkštos platformos ,virš kurios buvo pakabinta juoda bokso kriaušė, užsidėjau bokso pirštinęs ir apsisukusi spyriau kelis kartus į kriaušę, kad prisiminčiau visus judesius kurių mokė Paul.

Po pusvalandžio trankymo į bokso kriušę, išgirdau skambant savo telefoną.

Nusiėmusi bokso pirštinės, nulėkiau į persirengimo kambarį.
Vis dar skambant skambučio melodijai, paėmiau telefoną į rankas ir perbraukusi pirštu per ekraną , pridėjau apatatėlį prie ausies.

- Kur tu esi? - sutrikau anapus ragelio išgirdusi susirūpinusį Eriko balsą.

- Sporto salėje, o kas nors atsitiko? - pasiteiravau.

- Nešdinkis iš ten. Tavęs ieško Malik ir jo gauja po visą Los Andželą ir už jo ribų.

- Ką?! Pasakyk, kad sušiktai juokauji! - sušukau į telefono garsekalbį.

- Tu manai, kad aš taip juokaučiau? Greičiau dink iš ten. Lauksiu namuose. Myliu. - greitai tarė ir pokalbis baigėsi.

- Šūdas, šūdas, šūdas. - keikiausi panosėje skubėdama iš sporto salės į persirengimo kambarį.
Pagriebusi krepšį su daiktais, išėjau iš jo ir skubiu žingsniu patraukiau išėjimo link.

- Ei Lily, kur susiruošei? - klausiamai pažvelgė į manę Paul darydamas prisistraukimus prie skersinio.

- Malik paleido ankščiau lauko iš kalėjimo, ir jis ieško manęs. Jeigu jis čia užsuktų ir klaustų kažko apie mane, pasakyk, kad tu manęs nepažįsti ir niekada nesi matęs. - eidama pro sporto salės duris , skubiai ištariau.

Lauke jau buvo pradėję temti ir tai man neteikė laimės.
Paul sporto salė buvo įsikūrusi ne kokiame rajone, bet tik jis puikiai mane pažinojo ir treniravo be jokių nuodaidų.
Degė vos keletas žibintų ir aš vos apšviestu taku, patraukiau savo automobilio link.

Krūptelėjau, kai rankoje esantis telefonas suvibravo, pranešdamas, kad atėjo naujas pranešimas.
Bijodama blogiausio, drebančiomis rankomis atrakinau telefoną ir išvydau gautą naują žinutę nuo nežinomo numerio.

Išpūtusi akis žvelgiau į telefono ekranėlį, kuriame mirgėjo tekstas ir negalėjau suprasti ar čia koks nevykęs pokštas.

Žinutėje buvo rašoma :

Manai, kad nuo manęs pabėgsi, lėlyte?
Esu arčiau tavęs, nei tu manai. Galiu užuosti tavo baimę ir suskaičioti tavo smarkiai plakančios širdies dūžius. Greitai susitiksim ir tu atsiimsi už tuos septynerius nelaisvėje praleistus metus.