Dangerous World |MALIK|

3.15

Sustojusi priešais savo brolio namus, išjungiau mašinos variklį ir išlipau iš jos. Užrakinusi ją, nužingsniavau namų link. 

Man nespėjus užlipti prieangio laiptukais, namo durys atsivėrė ir tarpduryje pasirodė mano brolis. Jo šviesūs plaukai buvo susivėlę, o drabužiai suglamžyti. Man priėjus arčiau, nosį pasiekė aštrus alkoholio kvapas. 

- Ar tu gėrei, Henri? - sustojusi priešais brolį, paklausiau. 

- Kur tu basteisi, Ema? - pyktis girdėjosi jo balse. 

- Kas po galais yra ta Ema? - sutrikau. 

- Kodėl tu šitaip su manimi pasielgei? - kalbėjo toliau Henris tarsi negirdėdamas mano žodžių. - Aš juk tave mylėjau po galais! 

Man visiškai to nesitikėjus, brolis grubiai prisitraukė mane prie savęs, o jo mėlynos, nuo alkoholio paraudusios akys piktai žvelgė į mane. Veidas buvo šaltas ir nerodė jokių jausmų. 

Atrodė, kad šią akimirką jis nejaučia nieko išskyrus pyktį ir aš visiškai neįsivaizduoju kodėl jis mane vadina kažkokia Ema... 

- Tu esi tikra kalė, Ema! - surėkė man į veidą brolis ir tvirti pirštai skaudžiai susmigo man į pečius. 

Susiraukiau iš skausmo, bet išlikau šaltu veidu. Turiu mąstyti aiškiau, nes vyras yra pakankamai išgėręs ir aiškiai nemasto.

- Henri, aš tavo sesuo Heilė, o ne kažkokia Ema. - ramiai ištariau žvelgdama į paraudusias brolio akis. 

Staiga jis persimetė mane per petį ir įsinešė į namų vidų. Pradėjau kumščiais daužytis Henrio nugarą, bet ji buvo tarsi akmeninė. 

Dabar bent jau žinau, kad jis laisvo laiko taip bereikšmiškai nešvaistė. 

Nužingsniavęs į svetainę, grubiai numetė mane ant sofos. Nors ji buvo minkšta, bet nesušvelnino smūgio.                                                                Man nespėjus net pajudėti, Henris kojomis apžergė mano liemenį ir atsisėdo ant jo. Rankas jis prispaudė man prie šonų ir viena ranka jas laikė. 

- Ką tu po galais čia išdarinėji, Henri?! - surikau, nes man jau darėsi nebejuokinga. 

- Sukrušta kekše, su kiek po velniais vyrų miegojai!? - surėkė brolis tiesiai man į veidą. 

- Kokį šūdą tu čia šneki?! - tai pat surikau. 

Staiga mano kairį skruostą nutvilkė skausmas. 

- Sukruštai man atsakyk kai aš tavęs kalusiu, Ema! 

Išpūtusi akis pažvelgiau į įniršusį Henrio veidą. Jo mėlynos nuo alkoholio paraudusios akys piktai žiūrėjo man į veidą. 

- Tuojau pat paleisk mane, Henri. - truktelėjau savo rankas, bet brolis jų nepaleido. 

- Ne gana to, kad tu permiegojai su Jacob, tai dabar nusitaikei į mano geriausią draugą, kuris yra nuo pat sušiktos vaikystės!? - toliau šaukė Henris. - Jeigu tik būčiau žinojęs, kokia tu esi sukta avantiūristė, net nebūčiau vedęs tavęs. Esi tokia nedėkinga kalė ir apgavikė, Ema. O Juk aš tave sukruštai mylėjau. 

Laisvoji Henrio ranka nuslydo mano šonu ir sustojusi prie kaklo, šiek tiek suspaudė jį. 

- Tokios kaip tu nusipelno tik mirties. - suurzgė brolis ir  stipriau suspaudė mano kaklą. 

Pradėjau dar labiau muistytis, nes pradėjo stigti oro. Henrio gniaužtai aplink kaklą ir mano rankas dar labiau sustiprėjo.
Jau po akimirkos akyse pradėjau regėti juodus taškelius. 

Kaip jau maniau, kad man galas, netikėtai sunkus brolio kūnas dingo nuo manęs ir aš galėjau įkvėpti man taip reikiamo deguonies. Apsivertusi ant šono, nukritau ant grindų ir pradėjau kosėti. 

- Aš tave sukruštai perspėjau, kad neliestum jos!