Dangerous World |MALIK|

3.25

Zayn pov*

Praėjo jau dešimt dienų, bet Heilė neatgauna sąmonės. Ji tarsi lėlė guli ligoninės lovoje tarp baltų patalų ir atrodo kaip mirusi. Bet jos širdis plaka, o kvėpavimas lygus, tad žmonės nežinantys jos būklės, pagalvotų, kad ji papraščiausiai ramiai miega.

Bet ši moteris turi pabusti ir sužinoti viską apie savo senają gyvenimą bei praetį. Ir aš nenurimsiu, neužmigsiu, kol nepamatysiu jos rudų atmerktų akių. Kol neišgirsiu švelnaus balso glostančio kiekvieno vyro ausį.

Ši moteris yra tai, ko aš ieškojau visus trejus metus. Dėl jos žudžiau Randy žmones, kurie nedrįso pasakyti man, kur jis slepia mano žmoną.

Bet Randy aš surasiu ir atkeršysiu. Jis kentės taip pat, kaip kentėjau aš praradęs savo gyvenimo moterį.

Randy ne tik atėmė Lily, bet ir privertė liūdėti mano dukrerį. O už tai tas šunsnukis kentės dar labiau.
Kai jį surasiu, jis nebevaikščios šia žeme, nes joje yra tik vienam iš mūsų vietos. Ir aš būsiu tas, kuris ant jos paviršiaus gyvas liks.

Daktaras prieš dešimt dienų nusiuntęs Heilės pirštų antaudus į policiją, kitą dieną gavo atsakymus. Ir jie mane šokiravo kaip ir likusius draugus ir jų merginas.
Pasirodo, tai tikrai tiesa. Ji nėra ta, kuo mano esanti.

Daktarai daro viską, kad tik Heilė atgautų sąmonę, bet pagal šią susikloščiusią situaciją, jų požiūriu, tai yra normalu. Moteris krisdama šiek tiek susitrenkė galva, bet tai ne įtin pakenkė jai. Ištyrus jos kraują, buvo rastą keistų vaistų pėdsakų, ber nepavyko sužinoti kas tai per vaistai. Nes jie jau seniai buvo užsilikę Heilės kraujuje, tad šiokia tokia laimė, kad jie po tokio ilgo laiko dar buvo aptinkami.
Daktarų spėjimu, tai gali būti raminamieji, leidžiami vaistai sumaišyti su lengvais narkotikais, kurie nuodijo kraują bei visą organizmą. Heilė atgavusi sąmonę, gali būti avisiškai praradusi visus prisiminimus arba priešingai - juos atgavusi. Priklauso nuo jos pačios smegenų ląstelių, kaip jos reaguos į viską.

Ir aš meldžiu Dievą, kad tai būtų antras variantas.

- Pone Malik, - prie manęs priėjo vyras vilkintis baltu chalatu. - Panalė pabudo. Ir ji teiraujasi jūsų.

Sustingau savo kėdėje ir tarsi kažkas būtų užspaudęs gerklę. Tik galėjau spokstoti priešais save.

- Zayn. - staiga pajaučiau šiltą delną ant savo peties. - Eik pas ją.

Linktelėjęs, lėtai pakilau nuo nepatogios kėdės ir nusekiau paskui daktarą. Po kelių akimirkų sustojome priešais baltas, nieko neišsiskiriančias ligoninės palatos duris, ir daktaras nusišypsojęs, paliko mane vieną.
Staiga pasijaučiau keistai, tarsi netekęs visų jėgų.

Po galais, Malik būk tikras vyras ir eik pasitikto to, kas tavęs laukia. Nebūk bailys!

Lėtai iškvėpęs plaučiuose susikaupusį orą, uždėjau savo delną ant durų rankenos ir palenkęs ją, įžengiau į baltą ligoninės palatą. Ryto šviesa skverbėsi pro langą, tad kambaryje buvo be galo šviesu. Už savęs uždaręs duris, galiausiai pažvelgiau į prie sienos esančią lovą. Tiksliau į tai, kas jos viduryje sėdėjo.

Moters šviesūs plaukai buvo susivėlę ir tarsi pūrus debesis krito aplink jos veidą. Rudos, tarsi šokoladas akys keistai spindėjo, ir jos akimirksniu paplūdo ašaromis.

- Zayn... - tylus, drebantis balselis pasiekė mano ausis, o jos rankos tiesėsi į mane.

Įveikdamas mus skirinačius kelis metrus, visiškai nedvejodamas čiupau ją į savo glėbį ir stipriai, bet kartu ir švelniai ją apkabinau. Moters veidas pasislėpė mano kakle, o karštos, sūrios ašaros ėmė laisvai veržtis iš jos akių. Savosiose, taip parlt pajaučiau kaupiantis laimės ašaras, bet sukaupiau visas valios pastangas, kad tik jos neišsiveržtų. Moters smulkios rankos paniro man į plaukus ir ji šiek tiek atsitraukusi nuo manęs, švelniai nusišypsojo.

- Lily... - kimiai ištariau ir nedvejodamas priglaudžiau savo lūpas prie josios.

Bučinys buvo švelnus, kupinas ilgesio bei meilės kurios niekas negalėjo sunaikinti. Smūlkus moters kūnelis glaudėsi vis arčiau manęs, o mano rankos švelniai braukė jai per liemenį. Mūsų kūnai buvo išsiilgę vienas kito, bet visomis valios pastangomis, lėtai atitraukiau savo lūpas, o vietoj jų, mūsų kaktos susiglaudė. Mudviejų kvėpavimas buvo greitas ir gilus, o akys kaip ir lūpos šypsojosi vienos kitai.

- Kaip aš tavęs pasiilgau, mylimoji, - dusliai ištariau. - Tiek treji metai buvo lyg tikras pragaras man. Leizė tai pat pasiilgo tavęs, kaip ir aš. Galvojau, kad... Jeigu nebūčiau buvęs toks šunsnukis, niekada nedrįščiau skaudinti tavęs. Vos tavęs netekęs, supratau, kad mano gyvenimas be tavęs yra tamsus, bespalvis. Tikiuosi, kad tu man atleisi už visas klaidas, kurias padariau, ne be tavęs, mano meile, aš negaliu gyventi.

- Ššš... - Lily priglaudė savo pirštą prie mano lūpų. - Esu čia ir nesiruošiu niekur dingti. Pasilgah tavęs ir mūsų dukrytės. Tie metai buvo pragaras. Aš vis jaučiau, kad kažkas netaip, kad nesu ten, kur turiu būti.
Bet noriu dabar tik susirangyti tavo stipriame glėbyje ir prisiglausti Leizę prie savęs. Pamiršti viską.

- Manau, kad galėčiau susitarti su daktaru, kad jau šiandien keliautum namo. - pabučiauvau mylimosios pirštą vis dar priglaustą man prie lūpų. - Ir viską išsiaiškintumėme namuose. Apie pastaruosius trejus metus, kuriuos praleidai pas Randy.

- Aš noriu jį sužlugdyti, Zayn. - Lily kūnas prigludo arčiau manęs, pirštai lengvai ėmė taršyti mano juodus plaukus. - Noriu, kad jis atsidurtų šešias pėdas po žeme.

- Mes tai padarysime kartu. - ištariau ir priglaudžiau lūpas jai prie kaktos. - Randy atsiims už viską, ką padarė mums ir kitiems nekaltiems žmonėms. Mes jį sunaikinsime. Aš tau tai pažadu, mylimoji. Mylėsiu tave amžinai.

- Kol mirtis mus išskirs.

- Taip. - nusišypsojau. - Kol mirtis mus išskirs.