Dangerous World |MALIK|

3.24

- Panelei Heilei amnezija. - šie žodžiai tarsi kūjis trenkė man per širdį. - Šiuo atvėju, tai visų prisiminimų praradimas.

- Kaip suprasti, šiuo atvėju? - paklausiau. - Nejaugi ji prarado atmintį nukrisdama nuo laiptų?

- Ne. - papurtė galvą baltu chalatu vilkintis daktaras. - Atmintį ji jau praradusi gana seniai. Negaliu tiksliai pasakyti kiek laiko, bet panelė ima prisiminti kai kuriuos įvikius. Dažnai žmonės prarandą atmintį, kada patyrė sunkią galvos traumą,bei kitą sunkų sužalojimą, kuris pažeidė tam tikras smegenų ląsteles. Amnezija sukelia ir per daug stiprūs raminamieji vaistai. Žmonės juos vartoja, kada negali nusiraminti, juos kankina nemiga ar pykčio priepoliai. Per didelė raminamųjų vaistų dozė, kuri yra vartojama arba leidžiama labai dažnai, tiksliau kiekvieną dieną, naikiną smegenų ląsteles. O su jomis, žmogaus atmintis vis prastėja, kol galiausiai jis nebegali įsiminti daugelio dalykų ir tam tikros informacijos. Nutraukus šių raminamųjų vaistų vartojimą, pasireiškia šalutiniai poveikiai, tokie, kaip dažni galvos svaigimai ar skausmai, nuotaikų svyravimas bei nuovargis. Žmogus su laiku tampa priklausomas nuo raminamųjų vaistų ir be jų nebegali. Žinoma, tai galima išgydyti, bet tam reikia laiko ir valios.
Kartais žmogus, sergantis amnezija, gali tapti visai kitu žmogumi, nes neprisimena savo praeities ir gyvenimo, gyvento prieš tai. Tai dažnai lemia žmonės esantys šalia. Tai jie gali manipuliuoti jų atminties praradimu, ir gauti sau naudos. Nors tai pasitaiko gan dažnai, reikia imtis visų priemonių, kad amnezija būtų išgydita.

- Jūs norite pasakyti, kad Heilė, gali būti visai ne ji? - sutrikęs pažvelgiau į daktarą. - O kitas žmogus, esantis amnezijoje?

- Visiškai teisingai. - linktelėjo daktaras. - Jeigu jūs sutinkate, mes galime paimti panelės Heilės piršto antspaudus ir nusiųsti į policiją, kad patikrintų jos tapatybę. Žinoma, jeigu tik jūs sutinkate.

- Žinoma. - nedvejodamas ištariau.

Kas tu esi Heile?

Heilės pov*

"Po pusvalandžio trankymo į bokso kriušę, išgirdau skambant savo telefoną.

Nusiėmusi bokso pirštinės, nulėkiau į persirengimo kambarį.
Vis dar skambant skambučio melodijai, paėmiau telefoną į rankas ir perbraukusi pirštu per ekraną , pridėjau apatatėlį prie ausies.

- Kur tu esi? - sutrikau anapus ragelio išgirdusi susirūpinusį Eriko balsą.

- Sporto salėje, o kas nors atsitiko? - pasiteiravau.

- Nešdinkis iš ten. Tavęs ieško Malik ir jo gauja po visą Los Andželą ir už jo ribų.

- Ką?! Pasakyk, kad sušiktai juokauji! - sušukau į telefono garsekalbį.

- Tu manai, kad aš taip juokaučiau? Greičiau dink iš ten. Lauksiu namuose. Myliu. - greitai tarė ir pokalbis baigėsi."

"- Nežaisk su manimi, lėlyte, nes nudegsi. - sukuždėjo Malik ir pajaučiau jo putlias lūpas sau ant kaklo.

- Neliesk manęs. - bandžiau ištraukti riešus iš jo gniaužtų, bet Malik tik dar labiau suspaudė juos, išprašydamas iš mano lūpų skausmo dėjonę.

Viena ranka Malik laikė mano riešus, o kita sugriebė man už smakro, kad negalėčiau pajudėti ir pakelė taip, kad mūsų akys susitiktu.

- Atsiimsiu, tai kas priklauso man. - sukuždėjo vyras ir jo šiltos, putlios lūpos prisiglaudė prie manųjų. "

"- Stokis ir renkis. - paliepė prisiartinęs prie manęs.

Susiraukusi, lėtai pakilau nuo lovos, kol Malik numetė šalia manęs ant lovos drabužius. Tai buvo juodos kelnės, balta palaidinė, švarkelis ir sportiniai bateliai.

Kadangi buvau tik su mėlynais Malik marškiniais, teko kiek pavargti persirenginėjant. Kūnas priešinosi, o nuovargis sekino.

Po kelių minučių, vyras tempėsi mane tamsiu koridoriumi, išėjimo link.

- Gal gali lėčiau? - tyliai paprašiau, nes nespėjau greitu Malik tempu, o ypač kai skauda kūną nuo sumušimų.

- Neturime tam laiko. - suurzgė jis ir pasiekę juodą Malik mašiną, įsėdome į ją. "

Visur aplink tamsu, ir aš esu toje tamsoje. Vis kažkokios atsiminimų nuotrupos atsiranda man priešais akis. Jos tokios miglotos ir neaiškios.

Atsiranda tai pat, kaip ir išnyksta.
Atrodo, kad jau pradedu prisiminti, kur visą tai esu mačiusi, bet atsiminimas dingstą, o jo vietoje atsirandą kitas ir taip aš negaliu susikaupti.

Noriu ištrūkti iš šios aklinos tamsos, bet negaliu. Tarsi kokie čiuptuvai yra apsiviję mano kūną ir laiko stipriuose, kibiuose gniaužtuose.

Darosi sunku kvėpuoti, o prieš akis vis išdygsta visokie vaizdiniai. Noriu prisiminti, noriu vėl gyventi, bet atrodo negaliu.

Mane čia kažkas laiko. Laiko, ir nepaleidžia, tarsi norėtų man kažką svarbaus parodyti.

Ir aš lauksiu, pasiliksiu šioje tamsoje, nes noriu vėl gyventi savąjį gyvenimą. Su visais atsiminimais.

Nes be praeities, aš negyvenu, o egzistuoju.