Dangerous World |MALIK|

3.8

Vyras staiga sustojo vietoje, o su juo kartu ir tyliai verkianti moteris.

Lėtai nulipęs nuo pakilos, žengiau jų link.
Visi čia susirinkusieji žvelgė tai į mane, tai į tą švesiaplaukį, laukdami tolimesnių veiksmų.

Sustojęs priešais juos, užsimojau ir trenkiau tam vyrui į veidą. Jis paleido šviesiaplaukės riešą ir ši akimirksniu pasislėpė man už nugaros.

Jo veidas pasisuko į kitą pusę, o čia esantys žmonės garsiai aiktelėjo. Akies kampučių pamačiau Harry netikėtai atsiradusį šalia manęs.

- Vyrai niekuomet nekelia rankos prieš moterį. - piktai ištariau žvelgdamas į šaltas mėlynas akis. - Taip elgtis nederą ir per daug žemą.

- Tai ne jūsų reikalas, Malik. - tyliai sušnypštė priešais mane stovintis vyras.

- Tu esi mano viešbutyje. Mano teritorijoje. Ir aš netoleruosiu šitokio tavo elgesio. - suurzgiau jausdamas savo venose pulsuojantį pyktį. - Tai mano reikalas, nes daugiau tu nepaliesi šios moters.

- Ji mano sesuo ir su ja aš galiu elgtis taip kaip noriu.

- Nesvarbu, kokie giminystės ryšiai tave sieją su ja.- suuzrgiau ir žengiau žingsnį šviesiaplaukio link. - Bet ji yra moteris. Ir daugiau tu jos nepaliesi.

- Ir kas man sutrukdys? - garsiai nusijuokė jis.

- Aš. - sušnypščiau ir atsisukau į Harry. - Pasirūpink, kad jis išeitų iš čia.

- Bus padarytą. - linktelėjo draugas.

Po kelių akimirkų Harry dingo su tuo vyru ir aš atsisukau į už manęs esančia moterį.

Jos galva buvo nuleista, delnas prigludęs prie paraudusio skruosto, o šviesūs ilgi plaukai užkritę jai ant veido. Atsidusęs apsižvalgiau aplink ir tik dabar supratau, kad visi čia susirinkusieji spokso į mus.

Gerai, kad čia nepateko nei vienas žurnalistas, nes nenoriu kelti nereikalingų skandalų.                    
 O jie moka tikrai sujaukti gyvenimą.

- Džiaukitės vakaru. - dirbtinai nusišypsojau visiems.

Žmonėms nusisukus ir vėl ėmus kalbėtis, paėmiau šviesiaplaukę už rankos.

Vos prisilietęs prie jos, pajaučiau tarsi silpną elektros srovelę nusiritant mano kūnų. Moteris tikriausiai tai pat pajuto tą patį, nes ji giliai įkvėpė, o jos oda pašiurpo.

- Eime. - galvą mostelėjau liftų link.

- Kur? - sutrikusi paklausė šviesiaplaukė.

Krūptelėjau vos išgirdęs jos balsą. Jis buvo švelnus kaip šilkas ir toks pažįstamas... 

Visaip kaip Lily...

Papurtęs galvą, kad atsikratyčiau minčių, nusivedžiau moterį liftų link. Paleidęs jos ranką, paspaudžiau paskutinio aukšto mygtuką. Nugara atsirėmiau į stiklinę lifto sieną ir atgalia ranka persibraukiau per savo tvarkingai sušukuotus plaukus.

Kad ir kaip nemėgau turtingo verslininko įvaizdžio, bet norint užtikrinti Leizės saugumą, turiu įsimaišyti į turtuolių gyvenimą.

Tie kostiumai varžo mano judesius, ir tai man nepatinka. Visada rengdavausi taip, kaip man patinką, bet dabar viskas pasikeitė.

Mano spinta pilna baltų, tobulai išlygintų marškinių, universalių juodų kostiumų, kaklaraiščių ir puikiai nuvaksuotų batų.

Pas mane drabužių tikriausiai daugiau nei pas kurią nors moterį.

Liftui sustojus paskutiniame aukšte, metalinės durys atsivėrė ir aš išlipau iš jo kartu su šviesiaplauke.

Heilės/Lily pov*

Kai lifto durys atsidarė tiesiai į marmurinį jo buto prieškambarį, nustebau išvydusi ne ilgą viešbučio koridorių su kambariais.

Ėjau paskui Malik ir žvalgiausi, kad mano keršto planas po truputį judą į priekį.

Prisipažinsiu, kad tikrai skaudėjo Henriui trenkus man, bet tai buvo būtiną padaryti, norint atkreipti Malik dėmesį.

O tai geriausiai buvo padaryti, pertraukus jo kalbą.

Iš tiesų esu nustebusi, kad toks žmogus kaip Malik prisigretino prie turtuolių. Juk jis yra mafijozas ir visada tokiu liks.

Randy pasakojo, kad jis turi nevaldomų pykčio priepuolių ir nuo Malik nukenčia visi, kas tuo metu pasimaišo po jo kojomis. Tad liepė būti atsargiai, norint neįsiutint jo.

Staiga Malik sustojo ir atrakinęs dvigubas rudas duris, mostelėjo galvą užeiti. Stengdamasi atrodyti sutrikusi bei išsigandusi, kiek padvejodama žengiau pro duris, o Malik už savęs uždarė duris.

Krūptelėjau vėl jam paėmus mano ranką. Per kūną vėl perėjo silpna elektros srovelė.
Nesupratau, kodėl dabar būdama su šiuo vyru nejaučiu nei menkiausio pykčio savyje... 

Juk jis nužudė mano dukrą!

Malik nusivedė mane per svetainę ir atidaręs dar vienas duris, įjungė šviesą.

Didžiulė lova užėmė kambaryje užėmė daugiausiai vietos. Ji buvo iš tamsaus medžio, o patalai - kreminio atspalvio.

Kiti baldai derėjo prie lovos, dekoracijos buvo auksinės , o kai kur ir sidabrinės spalvos. Tai buvo jaukus vyriškas kambarys - ant sienų nebuvo jokių paveikslų, ar meno kūrinių.

Malik pasodinęs mane ant didžiulės minkštos lovos, pats dingo už rudų durų. Po akimirkos jis grįžo su kažkokiu tepalu rankose ir atsitūpė priešais mane.

- Kodėl jūs man padedate, pone Malik? - apsimestinai sutrikusi, tyliai paklausiau.

- Nes nekenčiu, kai vyras kelią ranką prieš moterį. - atsakė jis ir ant savo piršto šiek tiek išspaudė bespalvio tepalo. - Ir vadink mane Zayn. Nekenčiu tų formalumų.

Suvirpėjau tvirtiems vyro pirštams palietus mano skruostą. Tepant tą tepalą man ant paraudusios vietos, prisipažinsiu, kad tikrai skaudėjo.

Grįžusi į brolio namus, kaip reikiant jam užvošiu!