Dangerous World |MALIK|

3.5

Lily/Heilės pov*

- Šunsnukis. - suinkščiau prispaudusi šaltą ledukų pilną maišelį prie savo raudono skruosto.

- Aš tave perspėjau, kad geriau manęs neįsiutinti. - pavartė akis Henris. - O tu taip ir nepaklausei. Štai tau ir viso to pasekmės.

- Aš nemaniau, kad tu gali iš tikrųjų trenkti man. - pro sukąstus dantis, sušnypščiau. - Juk esu tavo sesuo.

- Mergina, vaikinas, sesuo ar ne, bet žinok, kad man nesudrebės ranka trenkti tam, kas mėgins mane įsiutinti. - atsakė brolis. - Tad žinok, mažoji sesute, kad galiu trenkti ir dar sykį. Jeigu lauki atsiprašymo - nesitikėk jo. Aš ne iš tų žmonių, kurie atsiprašo, o tu šito pati prisiprašei.

Jo ištarti žodžiai kažką priminė. Atrodo aš jau juos kažkur seniau esu girdėjusi, bet jau tikrai ne iš Randy lūpų.

- Geriau būčiau vykusi čia ir gyvenusi viena. - piktai suurzgiau, ant stalo numesdama prie paraudusio skruosto iki šiol laikytą ledukų maišelį.

- Ir po dienos jau gulėtum šešios pėdos po žeme. - papurtydamas galvą, atsiduso brolis. - Nenoriu su tavimi pyktis, Heile, bet nenoriu, kad daugiau siutintum mane. Viso to pasekmės gali būti daug blogesnės nei tu manai. Aš lygiai tai pat, kaip tu, noriu užmušti tą šunsnukį Malik už tave ir savo, jo bejausmiai nužudytą dukterėčią. Per jo giminę, mūsų šeima po mažu griuvo ir visai išnyko. Likome tik aš ir tu, Heile. Jau praradome savo tėvus, o dar ir tavęs tikrai nenoriu prarasti.

Atsidususi pakilau nuo sofos ir priėjusi prie brolio, švelniai jį apkabinau. Vyro rankos apsivijo mano liemenį ir tvirtai prispaudė prie savo krūtinės. Prigludusi skruostu prie  jo krūtinės jaučiau joje ritmingai plakančią širdį.

- Elgiuosi kaip tikra kalė, nors pati išprovokavau tave. Tu įsiūtai ir trenkei man. - užsimerkusi ištariau. - Atsiprašau.

Henris kelias minutes tylėdamas glostė mano ilgus šviesius plaukus, kol staiga suskambo jo mėlynų kelnių kišenėje esantis telefonas.

Patraukęs vieną ranką man nuo liemens, išsitraukė skambantį mobilųjį iš kišenės ir perbraukęs pirštu per ekraną, atsiliepė.

- Klausau. - ištarė brolis pašnekovui. - Ačiū už informaciją, viso.

Įsidėjęs telefoną į savo kelnių kišenę, gražino savo ranką man ant liemens, kol kita vis dar švelniai glostė mano plaukus.

- Skambino Randy. - išgirdusi savo vyro vardą, pakėliau akis į brolį. - Šiandien turime dalyvauti ,,MalikHotel,, viešbučio atidarymo ceremonijoje. Tas viešbutis, kaip supratai, priklauso Malik, o mes šį vakarą būtinai ten turime dalyvauti. Dėl bilietų nesijaudink, Randy jau jais pasirūpino.

- Kalintą valanda vyks tas ,,MalikHotel,, viešbučio atidarymas? - paklausiau. - Nes man reikės nusipirkti tinkamą suknelę.

- Septintą, o man naują kostiumą, nes kiti seni ir bjaurūs. - nusijuokė Henris ir paleido mane iš savo tvirto glėbio. - Eik susiruošk, ir po pusvalandžio lauksiu tavęs mašinoje. Jei nepasirodysi laiku, galėsi į Malik viešbučio atidarymą vykti nuoga.

- Visai nebloga įdėja. - eidama stiklinių laiptų link, nusišypsojau. - Gal būt Malik tada tikrai atkreips į man dėmesį?

- Net nuturėk tokios minties, Heile. - ištarė Henris. - Randy apie tai sužinojęs nusuktų tau galvą. Vyktum nors ir su bulvių maišu, bet svarbu, kad ne nuoga. Nenoriu, kad visokios padugnės nužiūrinėtų tavo kūna. Be to, esi ištekėjusi už mafijozo, kuris nužudys kiekvieną prisilietusį prie tavęs.

- Tai kodėl TU vis dar gyvas? - stumtelėjau jį petimi, mums lipant laiptais.

- Nes aš nuostabus.

***

- Ar tai buvo būtiną? - suurzgiau nusitempdama brolį prie kasos.

- Aš jau savaitę nesidulkinau. - tvarkydamasis plaukus, atsakė jis. - O tai yra ilgo laiko tarpas. Mano draugužiui reikia laisvės.

- Tai beng ilgo laiko tarpas...- sumokėjusi už suknelę, nusišaipiau. - Aš su Randy nesidulkinau jau treji metai, jei ne ilgiau, nes nėra tam nei noro, nei laiko.

- Tada gal tu lezbietė? - sukikeno Henris.

- Užsičiaupk. - delnu plojau broliui per pakaušį. - Eime pirkti tau kostiumo. Ir taip turime mažai laiko. O kol dar susiruošim ,,MalikHotel,, atidarymo ceremonijai...

Po pusvalandžio jau važiavome į Henrio namus, nusipirkę vakarui skirtus drabužius.

Džiaugiausi, kad kelias nėra tolimas, nes nuo vaikščiojimo iš parduotuvės į parduotuvę, skaudėjo kojas. Nereikėjo apsiauti aukštakulnių batelių, o paklausyti Henrio patarimo ir rinktis sportinius batelius.

Atvykę į namus, nuskubėjome ruoštis, nes iki atidarymo lik tik dvi valandos. Nors apsipirkti važiavome vienuoliktą ryto, o jau dabar penkios. Net nepastebėjome kada prabėgo šitiek valandų, nes nuvykome į grožio saloną, susitvarkyti plaukų.

Niekada nemėgau, kaip kažkas daro man makiažą, nes mėgau jį pasidaryti pati.

Apsivilkusi ilgą, mėlyną suknelę, susitvarkiau makiažą ir po akimirkos išgirdau beldimą į savo kambario duris.

- Gali įeiti. - sušukau ir Henris įžengė į miegamąjį.

- Tikėjausi pamatyti tave vien tik su rankšluosčiu. - apsimestinai nusiminė Henris.

- Kvailys. - nusijuokiau. - Pasiruošęs?

- Dėl viso pikto. - numesdamas ant mano lovos juodą dirželį su pritvirtintu pistoletu.

- Ačiū. - pasikėlusi suknelę iki pusės, užsisegiau dirželį ant šlaunies ir atsitiesusi pažvelgiau į brolį. - Galime eiti.

Išėję iš kambario ir namų, įsėdome į mūsų laukiantį limuziną.

Kol važiavome, sužinojai daugiau apie tą ceremoniją. Joje dalyvaus tik aukštuomenei priklausantys žmonės, tad pašaliniams patekti nėra jokių šansų. Ten bus daugybė apsauginių, tad reikia būti atsargiems.

Malik per pastaruosius trejus metus ne tik plėtėsi mafijoje, bet ir aukštuomenėje. Tai tarsi jo priedanga, nes jeigu dar kartą nusižengs įstatymams, sės iki gyvos galvos.

Iš Randy sužinojau, kad Malik prieš dvyliką metų buvo pasodintas už grotų. Niekam nebuvo pavykę jo pasodinti, bet kažkokia jauna advokatė įstengė tai padaryti.

Po septynerių metų, Malik buvo aštuoneriais metais anksčiau paleistas ir jis susiradęs tą advokatę, pagrobė ir kankino iki tol, kol ji pati maldavo mirties.

O Malik su didžiausiu malonumu įvykdė jos prašymą.