Dangerous World |MALIK|

1.24

Stovėjau priešais veidrodį savo kambaryje ir žvelgiau į savąjį atvaizdą. Jame atsispindėjo palūžusios merginos atvaizdas - mėlynos akys nuverktos, paraudusios, liūdnos, šviesūs plaukai lengvomis bangelėmis dengia jos pečius, o kūną puošė juoda trumpa suknelė.

Niekas negalėjo pagalvoti, kad Lily Hamlinton gali atrodyti tokia sugniuždyta.

- Metas, panele. - įėjusi į mano kambarį ištarė tarnaitė.

Sunkiai atsidususi, linktelėjau galvą ir dar kartą pažvelgusi į savo atvaizdą veidrodyje, išėjau iš miegamojo.

Mašinai sustojus prie Londono centrinių kapinių, lėtai atsidariusi mašinos dureles, išlipau iš automobilio.

Vos papūtus stipriam vėjui, sudrebėjau. Nors ką tik prasidėjo ruduo, bet oras staiga labai atšalo.

Rankose laikydama dvi baltas rožes, sunkiais žingsniais žengiau į kapines. Mano aukštakulniai kaukšėjo man einant plytelėmis grįstu takeliu. Kapinėse buvo susirinkusios visos mano giminės, net ir tie kurių nemačiau daugelį metų.

Priėjusi prie jų, pasisveikindama linktelėjau galvą, ir atsistojau priešais du neseniai iškastus kapus, į kuriuos netrukus bus nuleisti mamos ir brolio karstai.

- Šiandien mes susirinkome išlydėti į paskutinę kelionė Margaret ir Beno Hamlinton. - pradėjus kunigui kalbėti, aš tarsi atsijungiau ir paskendau mintyse.

Buvau vis dar nežinioje. Kaip mirė mano mama ir brolis? Kas dėl jų mirties kaltas?

Prieš tris dienas palikau Los Andželą ir atvykau į Londoną. Reikėjo sutvarkyti visus laidotuvių reikalus. Tai pat pasiėmiau ilgas atostogas. Ponas Campbell sužinojo viską ir mane užjautė.
Jis ir liepė pasiimti atostogas ir pailsėti.

Kalbant apie Zayn - jis mane paleido. Papraščiausiai žiūrėjo kaip išeinu ir nieko nedarė. O mano širdis tarsi dužo dar karta.

Jis leido man išeiti. Ir niekada nesužinos, kad mažutę jo dalelę nešioju po širdimi.

- Galite nuleisti karstus. - ištarė kunigas.

Po minutės mamos ir brolio karstai buvo nuleisti į žeme.

Kunigui baigus maldas prie kapų duobių, aš lėtai pasilenkusi paėmiau į rankas žemių saują, ir priėjusi prie mamos kapo šiek tiek užbėriau žemių, o tą patį padariau ir prie brolio kapo.

- Sudie. - tyliai sušnabždėjau ir įmetusi į mamos ir brolio kapus po baltą rožę, apsisukau ir kuo skubiau išėjau iš kapinių.

Vos man praėjus pro vartus, pajaučiau kaip į kažką atsitrenkiu. Nespėjus mano kūnui susidurti su kieta žeme, pajaučiau kaip stiprios rankos sugauna mane ir pastato ant žemės.

- Tau viskas gerai? - prabilo užkimęs vaikino balsas.

- Harry? - pakėlusi akis buvau nustebusi.

Garbanius vilkėjo juodą kostiumą ir po kaklu ryšėjo kaklaraištis. Pajaučiau kaip akyse tvenkiasi ašaros, prisiminus visus įvykius Zayn namuose.

Pamatęs mano iš skausmo persikreipusį veidą, Harry prisitraukė mane į šiltą savo glėbį.

- Ššš.- bandė guosti mane jis, bet aš negalėjau nusiraminti.

Praradau per daug.

Harry pov*

Pirmą kartą nežinojau ką daryti. Niekada nesu raminęs moterų ir bandęs jas paguosti.

Lily buvo įsikniaubusi į mano kostiumo švarką ir garsiai kukčiojo, net nebandydama nuslėpti savo sūrių ašarų.

Šį smulkutė mergina prarado per daug. Iš pradžių, Zayn Lily naudojosi kaip žaislu, skaudino bei skriaudė ją, o dabar ir mamos bei brolio netektis palaužė ją.

- Tau reikia pailsėti. - švelniai tariau glostydamas šviesius Lily plaukus.

- Jaučiuosi išsekusi. - sunkiai ištarė ji, lėtai atsitraukdama nuo manęs.

Apkabinęs moterį per jos liauną liemenį, lėtai pradėjau vestis ją savo mašinos link.

Lily pov*

Harry mašinai sustojus prie mano mamos namų, lėtai, padedama garbaniaus išlipau iš automobilio, paskui save uždarydama dureles.

Vis dar bijojau būti šiuose namuose, kuriuose mirė mano šeima.

Įžengusi kartu su Harry į namus, lėtai nusiėmiau batus bei pakabinau vyro švarką. Garbanius taip pat nusiėmęs batus, nusekė paskui mane į svetainę ir atsisėdo ant minkštos sofos.

- Jaučiuosi taip, tarsi tai būtų mano kaltė. - tyliai tariau ir pajaučiau skruostu nuriedant sūrią ašarą.

- Nekalbėk taip. - apkabindamas mane ištarė Harry.

- Viskas per mane. Aš dėl visko kalta. - kalbėjau ir su kiekvienu žodžiu atrodė, kad tai skaudi tiesa, kurios bandžiau nepripažinti.

- Ne. - paprieštaravo Harry ir pakėlęs mano veidą, žvelgė man į akis. - Nekaltink savęs.

Garsiai sukukčiojusi įsikniaubiau į garbaniaus baltus marškinius, ir leidau ašaroms laisvai tekėti mano skuostais.
Po kelių minučių mano verkimo, pajaučiau kaip vyro marškiniai tampą šlapi ir ištepti juodomis makiažo dėmėmis.

- Atsiprašau už marškinius. - šiek tiek apsiraminusi, atsitraukiau nuo Harry. - Nupirksiu naujus.

- Viskas gerai. - šyptelėjo jis ir pakėlęs savo ranką, švelniai perbraukė ja per mano plaukus.

Staiga pasigirdo čaižus durų skambučio garsas. Sutrikusi pažvelgiau tai į Harry, tai į duris.

Jau norėjau stotis, bet man už akių užbėgo tarnaitė ir atidarė duris. Girdėjau kai kažkas rėkauja, tad nedelsdama atsistojau ir patraukiau link durų. Vos pamačiusi kas už jų stovi sustingau.

- Lily, tau viskas gerai? - už mano nugaros prabilo Harry, bet aš toliau tylėjau. - Ir kas jis?

- Palik mus vienus, Ana. - atsigavus tariau, ir tarnaitė linktelėjusi dingo man iš akių.

- Nejaugi nepasiilgai savo tėvo, Lily? - paklausė už durų stovėjęs vyras.

- Tu man ne tėvas. - šaltu balsu ištariau. - Tėvas nebūtų palikęs savo šeimos. Ypač sužinant, kad ji pagausės.

- Kas dedasi, Lily? - vis dar sutrikęs paklausė Harry.

Buvau beveik užmiršusi, kad jis čia.

- Ko tau čia reikia? - atsirėmusi į durų staktą, paklausiau vyro, kuris yra mano tėvas.

- Girdėjau mirė motina bei tavo brolis. - paprastai atsakė jis.

- Nedrįsk apie juos kalbėti! - užrėkiau netekusi kantrybės.

- Kad ir kaip tau skaudu, ji vistiek mano buvusi žmona, o Ben mano sūnus.

- Ko tau čia reikia? - dar kartą paklausiau.

- Nejaugi negaliu užsukti aplankyti savo dukros?

- Tu man niekas, ir aš tau ne dukra. - tai tarusi užtrenkiau priešais jį duris.