Dangerous World |MALIK|

3.13

Po keleto  dienų, puse dvylikos, man paskambino Eleanor ir pasiūlė nueiti pietų. Aš žinoma sutikau, nes juk turiu žengti žingsnį į priekį. 

Apsirengusi juodus džinsus, laisvą palaidinukę, baltus sportinius batelius ir pasiėmusi rankinę, išėjau iš namų. Įsėdusi į brolio mašiną, užvedžiau jį ir išvažiavau iš kiemo. 

Po dešimties minučių sustojau prie kažkokios kavinės, kurią nurodė Eleanor ir išlipau iš automobilio jį užrakindama. 

Įžengusi į jaukią kavinę, mano nosį pasiekė gardus maisto kvapas ir mano skrandis į tai atsakydamas, tyliai sugurgė. 

Apsidairiusi aplink, beveik pačiame kavinės gale, prie apvalaus staliuko sėdinčią ir mojuojančią man Eleanor. Pavarčiusi akis nuo jos tokio keisto gesto, prisiartinau prie merginos. Ji atsistojo ir visiškai mane sutrikdydama, apkabino. Trumpam tai pat apkabinau ją, ir netrukus atsitraukusios atsisėdome. 

- Tikiuosi, kad nesutrukdžiau tau? - paklausė Eleanor. 

- Tikrai ne. - imdama nuo staliuko meniu, atsakiau. - Neturėjau šiandienai jokių planų ir vis tiek visą laiką praleidžiu užsidariusi namuose. Tad džiaugiuosi, kad pasikvietei pietų. 

- Puiku. - nusišypsojo Eleanor tai pat imdama priešais save padėtą meniu. 

Po kelių minučių, prie mūsų staliuko priėjo padoriai apsirengusi padavėja ir užsirašiusi užrašinėje mūsų užsakimus, paliko mus vienas.  

- Taigi, papasakok apie save. - ištariau eidama tiesiai prie reikalo. 

- Na, esu Eleanor Calder Tomlinson ir man trisdešimt septyneri. Turiu trijų metų sūnų ir esu ištekėjusi už Louis Tomlinson. - atsakė moteris. 

- Kuo tu užsiimi gyvenime? - paklausiau trokšdama sužinoti apie Eleanor kuo daugiau informacijos. 

Reikia žinoti viską apie savo priešus.

- Nieko įdomaus. - gūžtelėjo pečiais mergina. - Savaitgaliais mokau merginas šokių, o darbo dienomis dirbu drabužių parduotuvėje. Norėjau dirbti MALIK įmonėje, bet Louis man tai uždraudė. Pasak jo - ten dirbdama patirsiu daug streso ir gadinsiuosi sau nervus. 

Staiga prie mūsų priėjo ta pati padavėja, ir padėjusi prieš mus mūsų maistą, pasišalino. Atsipjovusi gabalėlį kepsnio, įsidėjau jį į burną ir pradėjau lėtai kramtyti. Nurijusi, pažvelgiau į priešais mane sėdinčią Eleanor. 

- Aš taip pat noriu sužinoti daugiau apie tave. - ištarė moteris. 

Jau iš anksto buvau paruošusi atsakymą į šį klausimą, tad nereikėjo dabar sukti galvos ką jai atsakyti. 

- Esu Heilė Džouns. - ištariau. - Man trisdešimt aštuoneri. Turiu užknisantį, dvejais metais jaunesnį brolį Henrį su kurio šiuo metu gyvenu. Tėvus praradau dar vaikystėje, tad mane pasiėmė auginti seneliai. Iki šešiolikos metų gyvenau su jais, kol jie mirė.

- Užjaučiu. - liūdnai šyptelėjo man Eleanor. 

- Viskas gerai. - valgydama atsakiau. - Tėvų beveik neprisimenu, o ir seneliams buvau tik našta. Vienintelis Henris mylėjo mane ir rūpinosi. Nors ir keleriais metais yra jaunesnis už mane.

- Ar kur nors dirbi? - pasiteiravo Eleanor. 

- Ne. - papurčiau galvą. - Bet ketinu ieškotis darbo. 

- Girdėjau iš Louis, kad Malik ieško asmeninės padejėjos. - nusišypsojo Eleanor. - Jeigu nori, galiu tau padėti gauti šį darbą. 

- Gali gauti Malik numerį? - prarijusi dar vieną kąsnį, pasiteiravau. 

- Žinoma. - linktelėjo Elenaor ir pasikuitusi savo rankinėje, ištiesė man aukso spalvos kortelę. - Štai. 

- Ačiū . - nusišypsojau paimdama ją iš moters rankų. 

Suvalgiusios savo maistą, dar kelias minutes pakalbėjome iki tol kol Elenaor teko grįžti į darbą. Tad mes atsisveikino ir išsiskirstėme. 

Grįžusi namo, pasiėmiau telefoną ir suvedusi ant kortelė išraižytus skaičius, priglaudžiau telefoną sau prie ausies. 

- Malik. - kitapus ragelio pasigirdo šaltas vyro balsas. 

- Labas. - vos išgirdus duslų vyro balsą, per nugarą perbėgo šiurpuliukai. 

- Heile? - aiškus sutrikimas girdėjosi Zayn balse. - Kokiu reikalu man skambinate?

- Mano draugė pasakė man, kad ieškote asmeninės padejėjos. - nurijusi burnoje susikaupusias seiles, ištariau. 

- Rytoj septintą valandą vakaro laukiu jūsų savo kabinete. - pasakė Zayn. - Adresą ir informaciją apie būtinus atsinešti daigtus atsiųsiu žinute ir tikiuosi, kad nevėluosite.