Dangerous World |MALIK|

1.3

Saulė leidosi, o lauke darėsi vis tamsiau.
Sėdėjau svetainėje ir laukiau pasirodančio Malik pakaliko. Nerimavau dėl brolio gyvybės. Juk šis vyras yra neprognozuojamas ir pagautas pykčio gali nužudyti visus esančius šalia.

Erikui nieko nesakiau apie tai, nes nenoriu, kad jis pyktų ant manęs už neapgalvotus veiksmus, bet aš viską padarysiu, gal teks ir savo pačios gyvybė paaukoti, bet prižadėjau sau, kad nuo Beno galvos nenukris nė plaukelis. Apsaugosiu savo šeimą bet kokią kainą. Ji man liko viskas ką brangaus turiu šiame gyvenime.

Staiga suskambo durų skambutis. Pakilusi nuo sofos išjungiau kažkokį romantinį serialą rodantį televizorių ir nužingsniavau pasitikti savo likimo.

***

Sėdėdama keleivio vietoje žvelgiau pro langą į greitai lekiančius vaizdus. Automobiliui sustojus prie man puikiai žinomo dvaro, esančio toliau nuo miesto, išlipau iš automobilio ir stipriai užtrenkiau duris.

- Mažute netrankyk durelių. - tarė prie manęs priėjęs raumeningas vyras, kuris atvežė mane čia.

- Ką noriu, tą darau. - šyptelėjau netikra šypsena.

Žingsniuodama akmenimis grįstu taku, vedančiu link pagrindinių dvaro durų , apsidairiau. Nuo paskutinio mano apsilankymo čia, daug kas pasikeitė.
Būtų nelengva pabėgti, jeigu Malik mėgintu mane ir mano broliuką nužudyti. Maždaug nuo namo kažkur už 300 metrų yra aptverta tiktai aukšta tvora, beveik ant kiekvieno dvaro kampo sumontuotos kameros ir prie tvoros sustatyti apsauginiai. Jie kaip raumenų siena, pro kurią prasibrauti bus neįmanoma.

Įžengusi į dvarą nelikau nustebinta. Dvaras buvo labai panašus į daugelį, bet šiek tiek didesnis ir erdvesnis. Jautėsi vyro dominavimas.
Spalvos tamsios, niurios. Baldai kraujo raudonumo. Jokių paveikslų ar gėlių vazelėse ant staliukų.

Klausiamai pažvelgiau į vyrą, kuris sustojo svetainėje.

- Malik tuoj pasirodys. - ištarė jis ir pasišalino iš svetainės palikdamas mane vieną.

Jam išėjus, nužingsniavau prie didelio lango pažvelgdama pro jį. Lauke jau buvo nusileidusi saulė, ir danguje ėmė mirgėti pirmosios žvaigždės.

Staiga išgirdau sunkius žingsnius, bet neatsisukau. Žinojau, kad tai Malik, bet man visiškai tai nerūpėjo. Norėjau kuo greičiau susigražinti brolį ir visiem laikams išsinešdinti iš čia, kad neberegėčiau to velnio veido.

- Pasiilgai? - sušnabždėjo Malik, savo lūpomis vos liesdamas mano kaklą.

Jo lūpos ant mano kaklo sukėlė visame kūne puikiai pažįstamus šiurpuliukus.

- Ne. - neatsisukau.

- Per pastaruosius septynerius metus pasiilgau tavęs, o ypač tavo kūno. - toliau tyliai šnekėjo jis ir lūpomis palietė apnuogintą petį. Vilkėjau paprastą suknelę ant petnešėlių, ir aukštakulnius batelius, tad jam nebuvo kliūčių tai padaryti.

Tiesą sakant vos laukiausi netrenkusi jam į veidą už tokius žodžius.
Noriu pamiršti praeitį, bet negaliu, nes atsiranda tokių žmonių kurie man primena ją. Malik ne išeitis.

- Neliesk manęs. - suurzgiau atsisukdama į jį. Mano akys susidūrė su rudomis, šaltonis it ledas akimis. - Tai kas buvo praeityje, tegul ten ir lieką. Beje tai buvo tik vienos nakties nuotykis ir nieko daugiau.

- Nekelk prieš mane balso, lėlyte. - Malik balsas nugriaudėjo per visą svetainę.

Išsigandusi, žengiau kelis žingsnius toliau nuo jo. Nežinau kodėl, bet bijojau jo tokio. Esu girdėjusi, kad Malik turi pykčio priepuolių kurie blogai atsiliepia tiem žmonėms kurie būna tuo metu su juo.

Jis buvo pasikeitęs. Ir ne tik.
Malik juodi it anglis plaukai buvo trumpesni, bet vis tiek jam tobulai tiko. Raumeningas kūnas atrodė dar didesnis ir pavojingesnis, o rudos akys tiesiog prikaustė vietoj.
Nors ir buvau apsiavusi aukštakulnius batelius, bet siekiau šiam vyrui tik smakrą.

Pasijaučiau smulki ir lengvai pažeidžiama. O man tai nepatinka.

- Gana gaišinti laiką. Sakyk kur mano brolis. Čia esu tik dėl jo. - sunėriau rankas ant krūtinės.

- Tu manei, kad taip lengvai gausi brolį? - paklausė žvelgdamas man į akis. - Ir kodėl turėčiau nepasinaudoti progą tave išdulkinti, kai tu esi mano namuose?

- Neerzink manęs ,Malik. Aš nebesu ta naivi devyniolikmetė mergaitė kuriai rūpi, tik suknelės ir berniukai. Kurią lengvai įsivertei į lovą.
Tučtuojau gražink mano brolį, arba...

- Arba kas? - nusijuokė vyras. Nuo jo balso mano kūnas suvirpėjo.. - Nepamiršk kas čia nustatinėja taisykles. Padarysi vieną neapgalvotą veiksmą - kentės visi tau brangūs žmonės.

- Tu tikras pabaisa. - sušnypščiau. - Nesistebiu, kad nesusirandi sau merginos. Tave juk traukia tikros kalės bei kekšės.

Malik nekreipė į mano žodžius dėmesio, bet jo veide pasirodė sukta šypsenėlė.

- Tikiuosi tu nieko prieš sužinoti tiesą? - atsiremdamas į sieną kilstelėjo antakį jis. Sutrikusi įsistebeilijau į juodaplaukį, o jis negaišo laiko. - Atveskite jį!

Netrukus kambaryje pasirodė du juodai apsirengę, it raumenų kalnai vyrai, kurie nešė kažką už pažastų. Numesdami nežinomą asmenį už keleto metrų priešais mus, jie pasišalino.

- Tau turbūt įdomu sužinoti, iš kur aš gavau visą informaciją apie tave, žinojau kiekvieną tavo žingsnį, kiekvieną veiksmą? - žvelgdamas į mano akis paklausė Malik.

Atsitraukęs nuo sienos, jis priėjęs prie nežinomo asmens ir pritūpė. Staiga stvėrė jam už plaukų ir pakėlė to asmens galvą taip, kad matyčiau jo veidą.

Tylus aiktelėjimas paliko mano lūpas, kaiatpažinau asmenį.

Negaliu patikėti, kad JIS išdvė mane.