Dangerous World |MALIK|

1.4

Žvelgiau į JĮ negalėdama patikėti, kad JIS mane išdavė. Žmogus kuris žino apie mane beveik viską. Tamsiausią mano praeitį, visas praeities smulkmenas kurių prisiminti nenoriu.

Žmogus kurį maniau mylinti tarsi susmeigė durklą giliai man į širdį ir paliko vieną tamsoje numirti.

- Erikai? - vis dar negalėdama patikėti, ką matau sušnabždėjau.

- Tas pats Erikas, kurį laikei šventu, lėlyte. - atsistodamas, ištarė Malik.

- Bet kaip? Kaip tu galėjai susidėti su Malik?! - pakėliau balsą keliatą oktavų aukščiau.

Susinervinau, nes Erikas toliau tylėjo žvelgdamas man į akis. Jose atsispindėjo atsiprašymas ir dar kažkas ko negalėjau suprasti.
Jo tamsiak rudi plaukai buvo syvelti, juodas kostiumas susiglamžęs, keliose vietose suplyšęs. Dešinysis antakis ir skruostas patinęs, iš lūpos bei nosies vis dar bėgo kraujas.

- Atleisk. - maldaujančiai ištarė Erikas ir šiap ne taip pakilo nuo grindų.

Dabar jis stovėjo kelis metrus toliau nuo manęs, bet galėjau įžiūrėti per baltus marškinius didelę pjautinę žaizdą.

Staiga kilo noras padėti Erikui, bet jis greitai dingo kaip ir greitai atsiradęs.
Jis veikia kartu su Malik.

- Kalbėk netylėjęs, kol kulka neįsmigo tiesiai tau į kaktą. - suurzgiau nebegalėdama tverti tos nejaukios tylos.
Manyje tarsi sukilo didžiausias pyktis, kokio dar seniai nejaučiau.

Erikas vis dar tylėjo ir tai mane siutino. Nemėgstu kai žaidžiama mano kantrybe.

- Lėlytė reikalauja atsakymo Erikai. Mano ir jos kantrybė nėra geležinė. - šaltai ištarė Malik.

- Jeigu nebūčiau atvedęs tavo brolio jam, ir neperdavęs visų naudingų duomenų apie tave, Zayn būtų sunaikinęs mano viešbučių tinklą. Geriau paaukosiu tave ir tavo broli, negu žiūrėsiu, kai žlunga mano verslas, kurį taip sunkiai kūriau. - po kelių sekundžių prabilo Erikaa

- Tu šunsnuki. - suurzgiau artėdama prie vaikino. - Per tave mano šeimos saugumui kilo pavojus, per tave mano brolis kažkur šiame name pas Malik ir prisiekiu, jei Benui nuo galvos nukris bent plaukelis - nužudysiu tave kaip gyvūlį. - stovėdama priešais jį sušnypščiau.

- Rink žodžius, kale. Man tu nieko ir tavo broliukas nereiškiat. - sušnypštė Erikas.

Jo žodžiai mane įsiutino galutinai. Atsitraukusi kelis žingsnius nuo vaikino, krūptelėjau durklui praskridus vos už kelių centimetrų nuo manęs.

Durklas kelis kartus apsivertė ore ir susmigo Erikui į širdį.
Vyras išpūtęs akis pažvelgė į mane ir uždėjas rankas ant durklo rankenos, staigiai ištraukė.

Iš žaizdos ir Erick burnos pradėjo bėgti tamsus kraujas ir po kelių sekundžių vyro sunkus kūnas susmuko netoli mano kojų bė jokių gyvybės ženklų.

- Seniai reikėjo tai padaryti, tau nematant. - man į ausį sukuždėjo Malik.

- Tokiems šunsnukiams kaip jis neverta gyventi. Jam tik verslas buvo galvoje. - ramiai atsakiau. - O dabar norių pamatyti savo brolį.

- Neskubėk taip, lėlyte. Galvoji nužudysiu savo namuose žmogų, ir leisiu tau taip laisvai pasiimti brolį? - paklausė pristraukdamas mane prie savęs.

Pasimuisčiau stengdamasi išsilaisvinti iš glėbio, bet tvirtos rankos laikė mane.
Kalėjime praleisti septyneri metai jam nepakenkė. Priešingai. Jis įgavo daugiau jėgos. Užsiaugino daugiau raumenų. Tapo stipresnis.

- Paleisk. - apsisukusi jo glėbyje, įrėmiau delnus Malik į krūtinę ,taip bandydama jį nustumti nuo savęs ir man pavyko.

Jam nespėjus sureguoti, prie šlaunies prisegto dėklo išsitraukiau pistoletą ir nusitaikau tiesiai Malik į kaktą. - Dar kartą mane paliesi, man nesudrebės ranka paspausti gaiduko ir nušauti tave.

Mane sutrikdydamas Malik nusikvatojo per visą kambarį.
Žvelgiau į jį susiraukusi, nesuprasdama kas jam pasirodė tokio juokingo.

- Nesuprantu iš ko čia juokiesi.

- Ak, lėlyte, tu net nemoki užtaisyti to ginklo, o ką kalbėti apie gaiduko paspaudimą.

Šyptelėjusi kilstelėjau antakį ir nieko nekaludama užtaisiau psitoletą ,kuris buvo nukreiptas tiesiai į Malik katos vidurį.

Nespėjau sureguoti, kai pistoletas buvo išmuštas man iš rankų, o pati buvau prispausta kieto Malik kūno prie netoli esančios kambario sienos. Bandžiau rankomis jį nustumti, bet vyras sugriebė mano riešus ir stipriai suspaudęs, iškėlė juos man virš galvos taip prispausdamas prie sionos.

- Nežaisk su manimi, lėlyte, nes nudegsi. - sukuždėjo Malik ir pajaučiau jo putlias lūpas sau ant kaklo.

- Neliesk manęs. - bandžiau ištraukti riešus iš jo gniaužtų, bet Malik tik dar labiau suspaudė juos, išprašydamas iš mano lūpų skausmo dėjonę.

Viena ranka Malik laikė mano riešus, o kita sugriebė man už smakro, kad negalėčiau pajudėti ir pakelė taip, kad mūsų akys susitiktu.

- Atsiimsiu, tai kas priklauso man. - sukuždėjo vyras ir jo šiltos, putlios lūpos prisiglaudė prie manųjų.