Dangerous World |MALIK|

3.3

Zayn pov*

Praėjo treji metai. Sušikti treji metai per kuriuos nužudžiau daug žmonių stojusių man skersai kelio.

Jau ne be prisimenu jos švelnios odos, jos putlių minkštų lūpų, jos smulkaus kūno prigludusio prie manojo. Išliko tik blankūs prisiminimai.

Atrodo, kad aš ne gyvenu, o tiesiog egzistuoju.

Tikriausiai, jeigu Leizės nebūtų su manimi, užtaisyčiau ginklą nuolatos esantį už mano diržo ir ištaškyčiau sau smegenis.

Buvau toks sumautas šunsnukis, kad sulaužiau mūsų santuokos įžadus ir permiegojau su begalę merginų. Po Lily dingimo, visus šiuos trejus metus laikiau savo draugužį tvirtai užsegtose kelnėse.

Nė viena moteris manęs nebedomina. Visos jos yra kekšės ir supuvusios iš vidaus.

Niekas neprilygs mano žmonai.

Pirmus mėnesius daug gėriau norėdamas užsimiršti, bet Harry pamatęs mane tokios būsenos, užrakino rūsyje ir išleido tik tada, kai prisiekiau daugiau neskandinti savo sušikto gyvenimo alkoholyje.

Vaikinų ir jų merginų pagalbą auginau savo dukterį, nes vienas to neįstengčiau padaryti.

Apie Lily nėra jokių žinių. Atrodo, kad ji tiesiog ėmė ir dingo nuo šios žemės paviršiaus.

Bandėme ieškoti Prancūzijoje, bet ten mes visiškai neturime ryšių, kas mane siutiną. Dabar prakeikiu save, kad seniai nesutikau su Harry, kad mums reikia ryšių Prancūzijoje. Aš net nenumaniau, kad prancūzų mafijozai yra tokie sukti.

Nesistebiu, kodėl Smith pagrobęs mano žmoną, pasislėpė toje šalyje.

Visiems labai trūkstą Lily, o ypač Leizei. Jai kitą mėnesį sueina šešeri, ir ji labai tikisi, kad mamytė pasirodys.

Mano dukra jau pakankamai didelė ir supranta, kodėl nėra Lily su mumis. Aš net neketinau jai meluoti, sakydamas, kad jos mama mirė avarijoje ar paliko mus.

Nenorėjau meluoti Leizei, nes labai tikiuosi, kad mes dar surasime Lily, kol ji dar nemirusi.

Labai tikiuosi, kad mano žmona vis dar gyva.

Surasiu Lily, o visus lietusius ją, išskersiu. Paskutinį pasiliksiu Randy.

Ir aš savo pažadą tesėsiu.

Lily/Heilės pov*

- Ar tu dar ilgai ketini miegoti!? - krūptelėjau pajutusi, kad nuo mano kūno yra nutraukiama antklodė.

Sudejavusi iš nepasitenkinimo, lėtai pramerkiau savo akis. Šiek tiek prisimerkiau nuo ryškios lempos šviesos.

- Tikiuosi turi svarią priežastį dabar mane žadinti. - atsidusau ir užmerkiau akis, nesiruošdama pažvelgti į Henrį. - Beje kiek valandų?

- Puse šešių ryto. - atsakė Henris. - Nagi, kelk savo apvalų užpakalį iš lovos. Turime šiandien daug ką nuveikti.

- Dar kelias minutes. - snausdama ištariau.

- Pati prisiprašei. - atsiduso brolis ir netrukus pajaučiau, kad esu apipilama šaltu vandeniu.

Staigiu judesiu šokau iš lovos ir įniršusi atsisukau į Henrį, kuris tuo metu vos nesiraitė iš juoko ant mano kambario kilimo.

- Aš tave nužudysiu. - suurzgiau nusivalydama savo šlapią veidą ir žengiau arčiau brolio.

- Susitiksim po dvidešimt minučių rūsyje. - atbulomis eidamas iš mano kambario, nusijuokė Henris. - Apsirenk sportinę aprangą.

Broliui dingus ir uždarius mano kambario duris, atsidusau. Jaučiausi pavargusi ir mieguista. Dabar su mielu noru griūčiau į savo šiltą lovą, bet per tą šunsnukį Henrį,ji visa šlapia.

Atsidususi, nužingsniavau į vonią ir nusivilkusi šlapius naktinius, numečiau juos ant žemės. Nusipraususi veidą šaltu vandeniu, susišukavau plaukus ir susirišusi juos į aukštą uodegą, išėjau iš vonios kambario.

Įėjusi į erdvę spintą, nuo pakabos nusikabinau juodą sportinę liemenėlę ir prie jos derančius šortus, apsirengiau. Tai pat apsiaviau sportinius batelius, išėjau iš spintos ir iš savo kambario.

Vis dar apsimiegojusi, atsargiai nusileidau stikliniais laiptais žemyn. Namuose vos degė keletas lempučių, ir aš kelis kartus atsitrenkiau į stiklines namo sienas.

Nekenčiu šio namo ir Henrio, kad jį pirko.

Nesuprantu, koks kvailas žmogus perkasi stiklinį namą, kurio dėka įsistatai daugiau mėlynių nei reikia.

Esu tikra, kad jau šiandien mano kūną puoš keletas mėlynių.

- Henri! - užrikau ant visų namų, nes visiškai nenorėjau klaidžioti šiame name ir įsistatyti dar daugiau mėlynių.

Po kelių akimirkų išgirdau brolį leidžiantis stikliniais laiptais.

- Ar mano mažoji sesutė pasiklydo? - sukikeno Henris apsikabindamas mane per pečius.

Patraukiau jo ranką nuo savęs, nes ne itin mėgau, kad mane kažkas liečia. Tada jaučiausi nelabai saugiai, ir vos pakęsdavau Randy prisilietimus.

- Eime, negaiškime laiko veltui. - nusišypsojo Henris.

Linktelėjusi, nusekiau paskui brolį į rūsį.

Nusileidusi mediniais, o ne stikliniais laiptais žemyn, apsidžiaugiau pamačiusi, kad ši patalpa nėra stiklinė.

Rūsys buvo paverstas į gana erdvę sporto salę, labai panašią kokią turi ir Randy savo namuose.

Čia buvo keli bėgimo takeliai, dviračiai, svarmenys, bokso ringas ir virš jo pakabinta bokso kriaušė, bei dar daugiau įvairiausių treniruoklių.

- Nuo ko pradėsim? - klausiamai kilstelėjau antakį ir atsisukau į brolį.

- Pirma mankšta, o paskui eisim bėgiot. - nusišypsojo Henris nieko gero nežadančia šypsena.