Dangerous World |MALIK|

3.23

Zayn pov*

- Tėveli! Tėveli! - iš apmastymų mane ištraukė verksmingas dukros balsas.

Akimirksniu pašokau nuo oda aptrauktos sofos ir išlėkiau iš svetaitės. Vaizdas kurį pamačiau, pribloškė mane.

Heilė be samonės gulėjo laiptų apačioje ir atrodė tarsi būtu mirusi. Jos šviesūs, blondiniški plaukai buvo išsidraikę į šalis, o akys lengvai užmerktos.

Leizė klūpėjo šalia Heilės, iš jos rudų akučių nesustodamos riedėjo ašaros ir lašėjo moteriai ant kaklo.

- Kas čia nutiko? - prisiartinęs prie laiptų apačios, priklaupiau prie be samonės gulinčios Heilės.

- Ji.. Ji... - mykčiojo Leizė. - Ji tiesiog nukrito nuo laiptų.

- Nusiramink, mažute. - nubraukiau nuo Leizės skruostų sūrias ašaras. - Heilei viskas bus gerai.

Priglaudęs du pirštus merginai prie riešo, kelias akimirkas įsiklausiau ir net lengviau atsidūsau pajutęs pulsą. Nors jis buvo labai retas, bet moteris dar gyva.

Pakišęs raskas po Heile, pakėliau ją ant rankų ir atsistojęs, atsisukau į savo dukterį.

- Tuojau pat eik apsirenkti, ir į automobilį. - paliepiau. - Važiuojam į ligoninę.

Leizė linktelėjo ir nubėgo rūbinės link. Po kelių akimirkų grįžo ir kartu su ja nuėjome į automobilį. Namų durų nerakinau, nes mano namas yra saugomas man dirbančių žmonių.

Paguldęs Heilę ant užpakalinių automobilio sėdynių, sėdau už vairo ir išvažiavau iš namų kiemo.
Važiavau taip greitai, kaip galėjau, nors ir viršyjau greitį.

Man dabar buvo svarbiausią nugabenti Heilę į ligoninę.

Nežinau per kiek laiko aš atsidūriau ligoninėje, ir kiek laiko joje praleidau, bet tai dabar nebesvarbu.

Daktarai jau keletą valandų neišeiną iš Heilės palatos ir man darosi neramu. Nesuprantu kas negerai... Juk ji nukrito nuo suknistų laiptų, vos kelis metrus, bet atrodo, kad situacija rimta.

Leizė užmigo man ant kelių, vos pasirodžius Harry ir Louis. Nuo vaikinų nieko neslėpiau, atskelidžiau visas savo kortas, ir jie mane suprato. Žino, ką jaučiu Heilei, bet niekas nepakeis Lily vietos.

Šias savaites praleistas su Heile, pasijaučiau vėl gyvas ir kupinas jėgų. Visus trejus metus, praleistus be savo moters, vienintelės kurią kada nors mylėjau, vėl ėmiau gyventi. Ir tai mane neraminą.

Nes ši paslaptinga moteris atsirado iš niekur, ir apie ją aš negaliu sužinoti nieko. Nebent Heilė pati papasakos apie save.

Kartais atrodo, kad Heilė ir Lily yra tas pats žmogus. Jų kalbėsena, eisena ir net lūpos tokios pat. Toks pats jų saldumas ir...

Manau imu kraustytis iš proto, jeigu imu manyti, kad Heilė gali būti su Lily vienas ir tas pats žmogus. Jų išvaizda, ir visą kitą skiriasi. Nors juodvi ir turi panašumų...

- Štai, paimk. - priešiais save išvydau kartoninį kavos puodelį.

- Dėkoju, Harry. - šyptelėjau, ir patraukdamas ranką nuo Leizės plaukų, paėmiau puodelį.

- Nerimauji dėl jos, ar ne? - paklausė Louis.

- Taip. - prisipažinau. - Ir man pačiam tai yra keistą. Juk Lily yra mano dingusi žmona, o Heilė nepažystamoji, staiga atsiradusi mano ir Leizės gyvenime. Bet ji man rūpi, ir tai mane siutiną. Nenoriu, kad Lily vietą pakeistų kita moteris. Lily yra mūsų dukters motina, ir mano mylima moteris.

- Gal būt, tu taip nemilėjai Lily, kaip manai? - ištarė Harry.

- Nesamonė. - susiraukiau. - Lily yra mano viskas. Tai pat ir Leizė.

Louis jau žiojosi kažką sakyti, kai staiga iš Heilės palatos išėjo vidutinio amžiaus daktaras vilkintis baltą chalatą, ir rankosę laikantis juodą aplankalą. Jis susiraukęs jį vartė, ir tušinukų kažką vis žymėjosi.

- Jūs panelės Heilės artimieji? - priėjęs prie musų, paklausė daktaras.

- Taip. - ištariau, nes žinojau, jeigu nepatvirtinsiu to, nieko nesužinosiu apie moters būklę. - Kas jai, daktare?