Dangerous World |MALIK|

1.6

- Neliesk manęs! - muisčiausi po Malik mėgindama ištrūkti.

- Nesipriešink tam, kas žinai, kad nutiks. - pasigirdo piktas vyro balsas prie mano ausies.

Bandžiau ištraukti rankas iš tvirtų Malik gniaužtų ir nustebau, kad man pavyko.

Nieko nelakusi iš kumščio trenkiau jam į veidą, užtikdama jį nepasiruošusį.

Jo veidas pasisuko į kitą pusę, ir negaišdama daugiau laiko, nustūmiau jį nuo savęs

Pašokusi ant kojų, pasileidau bėgti prie durų, bet netikėtai priešais mane atsirado Malik ir užvėrė kelią iš kambario.

- Traukis iš kelio. - sušnypščiau.

- Manai taip lengvai pabėgsi nuo manęs? - žengdamas žingsnį arčiau manęs pratarė Malik. - Šį kartą aš tavęs nepaleisiu.

Neapgalvojusi savo veiksmų, sulenkiau koją per kėlienį ir spyriau vyrui į tarpkojį.

Vaikinas parkrito ant kelių inkšdamas iš skausmo, o aš tuo metų, sprukau iš kambario, palikdama vaikiną sau už nugaros.

- Tu, kale, atsiimsi už tai! - šie žodžiai paliko Malik lūpas, bet aš nekreipiau į juos dėmesio ir bėgau toliau.

Nusileidusi laiptais, pribėgau prie pagrindinių dvaro durų, ir bandžiau jas atidaryti, bet jos buvo užrakintos.

- Šūdas! Šūdas! Šūdas!- keikiausi panosėje, ieškodama kito išėjimo, bet staiga sustingau vietoje, kai išgirdau sunkius žingsnius, skubiai lipančius laiptais. - Velnias!

Iš baimės paklaikusiomis akimis, ieškojau kokių,
durų ar vietos kur galėčiau pasislėpti nuo Malik, nes supykęs, jis būna neprognozuojamas.

Staiga už mano akių užkliuvo juodos durys, man iš kairės ir aš nieko nelaukusi įsmukau pro jas, vos nepakliūdama Malik į akiratį.

- Aš vistiek tave surasiu, lėlyte! - šaukė vyras. - Geriau išlįsk dabar, jeigu nenori, kad tavo mažasis broliukas nukentėtų. Juk nenori, kad jis mirtu toks jaunas, ar ne?

Netikėtai prieš akis iškilo vaizdas, kaip Beną kankina Malik parankiniai, ir aš sudrebėjau, galvodama, kad per mane jis gali nukentėti.
Ir kodėl tą naktį Malik turėjo mane išgelbėti? Juk jis galėjo nusigręžti nuo manęs ir apsimesti, kad to nematė.
Juk taip darydavo nuolat.

Užsimerkusi įkvėpiau kelis kartus, kad nusiraminčiau ir nespėjus apsigalvoti, pasukau durų rankeną ir išėjau iš savo slėptuvės sutikdama tamsiai rudas Malik akis.

- Su manimi gali daryti ką nori, bet Beno neliesk. - žvelgdama Malik į akis, ištariau. Džiaugiausi, kad mano balsas nesudrebėjo.

Malik nieko netaręs prispaudė mane prie to pačio kambario durų ,kuriame slėpiausi nuo jo.

Nepakęsdama tokio vyro artumo, pastūmiau jį toliau nuo savęs.

- Ko tu nori iš manęs?! - sušukau.

- Ko aš noriu? - paklausė žengdamas arčiau manęs ir uždėdamas savo delnus ant mano skruostų. - Noriu, kad priklausytum man.

- Paleisk mano brolį, ir aš būsiu tavo.