Dangerous World |MALIK|

3.12

Sutrikusi stebėjau prie kavinės staliuko sėdinčius asmenis ir visiškai nesidžiaugiau juos čia matydama.

Aš viską žinojau apie Malik gaujos narius, o Louis man nėkėlė jokios simpatijos.

Dabar Louis išėjo iš mafijos, kad būtų su savo žmona ir vaiku. Nors ir labai sunkiai, bet tam vyrui pavyko atsikratyti Malik.

Mano žiniomis, Tomlinson vis dar bendrauja su Malik ir kitais jo gaujai priklausančiais vyrais. Bet nešvariai darbeliais neužsiima.

Per pastaruosius trejus metus Malik gaujoje daug kas pasikeitė, bet tik ne tas šunsnukis. Randy siutina tai, kad negali užimti Jungtinių Amerikos Valstijų, nes Malik gauja tai trukdo padaryti.

Ji vis dar išliko tokia pat stipri ir galinga kaip seniau.

Bet Randy yra įsitikinęs, kad jeigu Malik mirs - jo sėbriai išsigandę išsilakstys, kad tik nebūtų nužudyti.

Pavojingiausi gaujoje yra Styles ir Malik, nes jie tarsi dvyniai. Atlieką viską be jokių nesklandumų, nepalieka jokių pėdsakų ir liudininkų.

Man reikia būti ypač atsargiai, kad pačiai nereikėtų padėti galvos neatkeršijus tam šunsnukiui.

- Sveiki, aš esu Liza. Šiandien būsiu jūsų padavėja. - krūptelėjau netikėtai prabilus padavėjai. - Ar jau žinote ko užsisakysite?

- Man duokite vaflių užpiltu su klevų sirupu ir mėtų arbatos su dviem šaukšteliais cukraus. - atsakiau greitai akimis permetusi valgiaraštį.

- O man - jautienos kepsnį su bulvių koše, expreso juodos kavos be cukraus, omletą, ir keturias spurgas su šokoladu. - nusišypsojo brolis.

- Nemanai, kad tai pietums tinkamas maistas? - Padavėjai nuėjus, paklausiau.

- Ne. - atsakė brolis. - Juk sakiau, kad esu alkanas ir man žarna žarną riją.

- Einu iki tualeto. - atsistodama nuo kėdės, tariau.

Henris linktelėjęs įniko į savo telefoną, tad pavarčiusi akis patraukiau tualeto link.

Atlikusi visus reikalus, nusiploviau rankas ir apsidairiusi atsidusau nematydama popierinio rankšluosčio.

- Štai, prašau. - krūptelėjau priešais save pamatydama moters ranką.

Pakėlusi akis, sutikau Louis žmonos rudas akis. Ji saujoje laikė pakelį vienkartinių baltų nosinaičių.

- Ačiū. - apsimestinai šyptelėjau ir paėmusi nosinę, nusišluosčiau šlapias rankas.

- Aš Eleanor. - kuisdamasi savo rankinėje, ištarė moteris.

Aš tai jau žinojau, bet vis tiek linktelėjau.

- Heilė. - atsakiau.

- Žiauriai užknisa, kai kavinėse nėra popierinių rankšluosčių. - nusijuokė Eleanor.

- Tiesa. - pritariau.

- Galbūt norėtum kurią nors dieną išgerti kavos? - paklausė Eleanor. - Nors mes ir ką tik susipažinome, bet tu man patinka.

- Žinoma, būtų puiku. - šyptelėjau. - Prieš savaitę atsikrausčiau pas brolį, tad ir tūnau namuose.

Eleanor man padavė kortelę su savo telefono numeriu ir atsisveikinusi paliko tualete mane vieną.

Kelias minutes dar pastovėjau, ir tai pat išėjau.

Atsisėdusi priešais vis dar telefone naršantį Henrį, pastebėjau, kad kavinėje nebėra Louis su Eleanor ir jų vaiku.

Netrukus prie mūsų priėjo padavėja Liza ir padėjo priešais mus mūsų maistą. Nusišypsojusi, kibau valgyti vaflius, nes po sunkių brolio treniruočių visada norėdavau valgyti. Ir dar turėdavau valgyti tik praėjus dviem valandom po treniruotės, nes pasak Henrio - visos tavo kalorijos grįš su kaupu jeigu iš karto pulsiu prie maisto.

- Pasistūmėjome dar vienu žingsniu į priekį. - nurydama saldų vaflio kąsnį, ištariau.

- Kalbėjaisi su Tomlinson žmona? - pilna burną, paklausė Henris.

- Ne tik kalbėjausi, bet ir gavau jos numerį. Susitarėme kurią nors dieną išeiti išgerti po puodelį kavos. - pavarčiau akis. - Ir nekalbėk pilna burna. Nenoriu, kad čia dar numirtum.

- Nesijaudink, sesut. - nusišypsojo Henris. - Mane ne taip lengvą nužudyti. 

***

Pavalgę pusryčius nusprendėme nevažiuoti namo, o pasivaikščioti po Los Andželą. Nors esu čia pirmą kartą, bet atrodo visos gatvės taip puikiai pažįstamos. Tarsi jau čia buvau anksčiau, bet to neprisimenu. 

Randy man papasakojo viską apie mano gyvenimą prieš avarija, bet atrodo, kad tai net ne mano gyvenimas. Nejaučiu jokių šiltų jausmų Randy ir savo broliui. 

Tiesiog mano nuojauta sako, kad jie man yra visiškai svetimi žmonės, nors ir, kad ir kas tvirtintų, kad jie man artimi. 

Aš netikiu ir nemanau, kad kada nors patikėsiu...