Dangerous World |MALIK|

3.4

Sunkiai gaudydama orą atsistojau ant kojų ir pažvelgiau į brolį. Jis atrodė, kaip visada ramus ir nei kiek nepavargęs, atvirkščiai negu aš.

Man jau skaudėjo rankas nuo nuolatinio bokso kriaušės daužymo, bet net neketinau prasitarti apie tai Henriui. Jis tikriausiai pasijuoktų iš mano silpnumo.

- Nejaugi pavargai? - artindamasis nusijuokė brolis.

- Ne. - pamelavau sekdama akimis Henrį. - Nebent pavargai tu.

- Neatrodo taip. - sėlindamas tarsi pantera, nusišypsojo brolis ir puolė mane.

Spėjau atšokti atgal ir išvengti vyro smūgio. Broliui nespėjus grįžti į gynybinę poziciją, pati puoliau jį pargriaudama ant žemės.

Greitai atsisėdau jam ant liemens ir kumščiais ėmiau daužyti brolio veidą. Nemanau, kad jam skaudėjo, nes buvau su bokso pirštinėmis.

Henris staigiu judesiu mane apvertė, kad gulėčiau po juo, ir jis pats atsisėdo ant manęs.

Jau ketinau trenkti broliui tiesiai į veidą, bet mano rankos buvo netikėtai sugautos ir tvirtai prispaustos prie minkštos salės dangos. Iš visų jėgų pradėjau muistytis po juo, kai staiga pajaučiau kažką kieto.

- Kas per velnias?! - sušukau ir Henris greitai atšoko nuo manęs.

- Nereikėjo šitaip muistytis. - suurzgė brolis, bet pastebėjau jo skruostus šiek tiek paraustant.

- Nejaugi mano broliukas nuraudo, nes jam pasistojo dėl manęs? - nusijuokiau atsistodama ant kojų. - Tai iš tikrųjų juokinga, žinant, kad aš tavo sesuo.

- Tu tikrai nenori supykdyti manęs. - maudamasis bokso pirštines ir mesdamas jas ant bokso ringo minkštų grindų, suurzgė Henris.

- O jeigu noriu? - paklausiau tai pat nusimesdama savo juodas pirštines šalia savęs.

Man tiesiog knietėjo sužinoti, koks jis atrodo piktas. Norėjau tikrai susiremti su savo broliu, kad žinočiau jo jėgas ir veiksmus.

Seniau erzindavau Randy, kol jo nervai neišlaikydavo ir mes tada rimtai susikibdavome. Net gi keliems jo pakalikams reikėdavo mus išskirti, kad neužmuštumėm vienas kito.

Randy kelis kartus tikrai neapskaičiuodavo savo jėgos ir trenkdavo man taip, kad kelioms valandoms prarasdavau sąmonę. Ant savo kūno man netrūkdavo mėlynių, bet aš nejaučiau skausmo. Treniruodavausi iki išnaktų, kol nebegalėjau net pakelti puodelio.

Skaudėdavo visą kūną bei raumenis, bet aš nesustojau savęs kankinusi. Nors man jau yra trisdešimt aštuoneri, bet nesijaučiu sena.

Randy net pradėjo rakinti mano kambario duris, bet nustojo, nes aš jas išlauždavau arba atsirakindavau su savaržėlėmis. Mano raktai buvo pas Randy, o savų jis neturėjo.

Tai buvo verta, nes su laiku mano kerštas tam šunsnukiui Malik vis augo ir augo.

Kiekvieną dieną, valandą, sekundę galvodavau tik apie tai, kaip mėgausiuosi žiūrėdama į mirštantį Malik kūną.

Kai jo gyvybė kabės ant plauko ir jis maldaus mirties.

Noriu, kad jis jaustų viską, ką jaučiau aš netekusi savo dukros.

Randy pov*

- Kaip manai, ar vaistai dar ilgai veiks? - paklausiau daktaro.

- Jeigu ji nenustos jų leidusis kiekvieną vakarą, tai poveikis liks toks pats. - patikino jis.

- Puiku. - nusišypsojau ir išėjau iš vyro kabineto.

Įsėdęs į savo juodą automobilį, patraukiau savo namų link.

Pagaliau viskas klostosi, taip kaip buvo numatytą.

Nors ir prireikė trejų metų, kad viskas eitusi sklandžiai, bet buvo verta.

Lily tikrai graži moteris, bet Malik jos nevertas. Nelabai noriu, kad ji nukentėtų, bet jeigu nori kažką nuversti nuo posto, reikią aukos.

Henris tikrai neleis Lily susimauti . Juk aš jam už tai ir moku.

Ši moteris yra stipri tiek iš išorės tiek iš vidaus. Nemanau, kad būčiau radęs tinkamesnę nei pačio Malik žmoną.

Įdomu, kiek truks, kai tas šunsnukis susivoks, kad Heilė iš tiesų yra Lily. Nors ir kaip gaila buvo gadinti jos ir taip buvusį gražų veidą plastinėmis operacijomis, bet tai buvo būtiną norint, kad Malik neatpažintų jos.

Kai Malik bus sunaikintas, valdysiu visą Ameriką, o Lily bus kartu su manimi.