Grandinės. Pabaisos (BAIGTA)

II DALIS (Is) "NETIKRA BAIMĖ"

II DALIS

NETIKRA BAIMĖ

- Baimė? Ne, tai abejonė.

LENA

Tėvai nesužinojo, tačiau po miestelį sklinda kalbos apie vaikščiojantį Pilkąjį tigrą, rašė laikrasčiai, kad gatvėse nesaugu, mat gyvūnas gali sirgti, o tai kelia neramią paniką. Vienintelė buvau pati ramiausia tiek namuose, tiek visame mieste. Į Ilties mišką vis dar draudžiama eiti, elektra buvo pataisyta, o gatvės ir vėl pravažiuojamos. Darbai truko visą savaitę. Spėjau pasveikti. Tie antibiotikai tikrai stipriai suveikė. Vis negalėjau pamiršti to rytinio vaizdo. Ten negalėjo gulėti dar kažkas. Buvau tik aš ir tas gyvūnas. Negalėjau taip kietai miegoti ir nepajusti kaip kažkas pakeičia tigro vietą. Juk jei tai būtų nutikę, Pilkis būtu suurzgęs, o gal net mirtinai sukandžiojęs landžiotoją. Oras vis prastėjo ir prastėjo. Pastarosios dienos vėjuotos, todėl kepurė pats tas. Tėtis sutaisė mano mašiną. Pasidariau termosą karštos kavos ir sėdau už vairo. Važiuodama vis svarsčiau, kas vyksta. Kodėl neišsigandau laukinio gyvūno, kodėl jis atėjo pas mane. Ar sekė? Juk turi puikią uoslę. Užsigalvojus nei nemačiau žalio šviesaforo. Per savo neapdairumą vos nepartrenkiau žmogaus. Staigiai stabdžiau, todėl net trinktelėjau galvą į sėdynės atlošą. Giliai įkvėpus dairiausi į šalis, bandžiau nurimti. Jeigu išorėje esu tokia rami, tai kodėl vidus, lyg siaustų uraganas ir veržtųsi ugnikalnis vienu metu? Šviesaforas pakeitė spalvą ir vėl ėmiau važiuoti.

Vos tik atėjau, mokykloje susitikau Martiną. Šiandien jis atrodė itin geros nuotaikos, ko išties nepasakyčiau apie save.

- Džiaugiuosi, kad pasveikai, - prakalbo jis, ranka prisilaikydamas kuprinę ant peties. Prisiminiau, kad tada jam taip ir nepaskambinau.

- Atleisk. Visiškai pamiršau tau paskambinti. Martinai...

- Ne, Len, viskas gerai. Tu sirgai ir tau reikėjo poilsio. Nesirūpink, - nusišypsojęs numojo ranka, bet giliai širdyje jis visvien liko įžeistas. Apsimečiau, kad tikiu juo. - Beje, girdėjai, kad į Melburną pristatė tą žymų ir labai keistą smuiką. Tas apie kurį taip smarkiai domėjaisi, - užsiminė jis. Per tuos kalnų tigrus pamiršau, kas man iš tikrųjų svarbiausia.

- Taip, tiesa. Kai žiniasklaida nustojo apie tai kalbėti pamaniau, kad tą smuiką jie pradangino. Mudu patraukėme į chemijos kabinetą. Sustoję tarpdury, Martinas pakišo išmanųjį ir parodė naujausią informaciją. Skaičiau lyg užhipnotizuota. Nors teksto mažai, o mintys dar vis prieš srovę mano galvoje, bet pamažu sugrįžtu į save. Chemijos mokytojas liepė sėstis, todėl mudu su Martinu daugiau netempėme gumos. Išsitraukėme vadovėlius ir ėmėme tikrinti namų darbus. Deja, bet aš jų nepadariau. Mano galvoje kirbėjo jau labai senas planas. Ir ne, tai ne eiliniams žmogeliams. Ir ne, aš nesu jau toks aukso vidurys. Gyvenimas grįžta į mano, kaip Lenos Chos rankas.

Po trijų pamokų turėjau kelias laisvas valandas, todėl palikus mašiną mokyklos stovėjimo aikštelėje nuėjau į knygyną. Ne, tai ne tie modernūs knygynai, kuriuose gali rasti tokių knygų kaip: "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" ar "Saulėlydis", ar kiti "Svajonių" romanai. Ne man tokios knygos. Abejoju ar tas Kristianas jau buvo toks nuostabus, kad ta kekšė Anastazija taip lengvai jam pasidavė. Ne, aš neskaičiau. Girdėjau kaip kalbėjo bendraklasės per matematiką. Nuo kada kalbėti apie seksą su vaikinu yra taip įdomu? Gerai, ne man apie tai kalbėti. Grįžtant prie knygyno temos, tai šis yra priimtinesnis. Čia taip pat dirba gražus vaikinas kaip pardavėjas ir padėjėjas vietoj seno dėdės, kuris yra jo senelis. Vos tik įėjau mano nosį pasiekė senų knygų kvapas, kuris protarpiais panašėjo į pelėsius.

- Kuo galėčiau tau padėti, Lena? - sukrovęs paskutines knygas nusišypsojo mėlynų akių, tamsių šokoladinių plaukų pardavėjas. Apie jį ir kalbėjau.